Prisiliesti prie nušvitimo galime tik savo kūne ir per kūną.
Per pastaruosius dešimt metų mano asmeninė praktika ir Kundalini jogos bei meditacijų mokymas man atvėrė daugelį dalykų, bet ne daugiau, nei tuo pat metu stiprėjantį ir kartu varginantį suvokimą, kad vien meditacijos praktikos dažniausiai neužtenka, kad gautume rezultatus.
Išties, kaip sako Meistras, vienam iš milijono pavyksta atrasti nuolat atsiveriančią transformaciją, kurios mes ieškome. Tačiau dažniausiai tai neįvyksta. Tiesa, kasdien medituodami, dažnas pajuntame palengvėjimą ir ramybę. Net per metus ar dvejus galime pajusti, kad viskas juda teigiama linkme mažinant mūsų vidinį susijaudinimą ir ugdant atvirumą. Visa tai turi savo nepaneigiamą vertę. Ypač pradžioje, kai tik atrandame mums tinkančią praktiką.
Bet jei mes praktikuojame dešimt ar daugiau metų – ar net penkis – neretai atsiduriame visai kitoje ir kur kas labiau nerimą keliančioje vietoje. Pradedame jausti, kad kažkur praradome suvokimą apie tai, ką darome, ir kad viskas kažkaip įstrigo. Galime pastebėti, kad tie patys seni įprasti modeliai ir toliau mus valdo. Vis kyla tos pačios nerimą keliančios emocijos, tos pačios kliūtys ir gyvenimo sumaištis, tas pats neišsipildęs ir kankinantis dvasinis ilgesys, dėl kurio pirmiausia atsidūrėme jogos ir meditacijos kelyje.
Ar mūsų pradinis įkvėpimas buvo klaidingas?
Ar kažkas negerai su pačia praktika ir tradicijomis, kurių laikomės?
Ar su mumis kažkas negerai?
Ar neteisingai taikėme instrukcijas, o gal tiesiog jų nesilaikėme, gal neteisingai interpretavome?
Ankstyvuosiuose jogos tekstuose yra toks teiginys „prisiliesti prie nušvitimo kūnu“, kuris vartojamas apibūdinant galutinio dvasinio suvokimo pasiekimą. Įdomu, nors ir glumina, kad esame kviečiami ne pamatyti, pasiekti nušvitimą, o prie jo prisiliesti – ne mintimis, ar protu, o kūnu.
Ką tai gali reikšti? Kaip įmanoma manyti, kad kūnas turi vaidmenį meditacijos procese? Šis klausimas tampa vis įdomesnis šiuolaikiniame kontekste, kai tiek daug žmonių ūmai pasijaučia bekūniais ir pradeda ieškoti somatinių praktikų ir terapijų. Tai liudija ir mano pačios ieškojimai bei trijų metų studijos Integruotos kūno ir judesio terapijos institute.
Iš savo asmeninės patirties ir stebėdama žmonių patirtis pastebiu, kad dažnas keliaujame dvasiniu keliu bekūnėje būsenoje. Dėl to mūsų praktika yra pasmerkta nesėkmei.
Neįmanoma patirti visos Kundalini jogos ir meditacijų naudos, jei nesame įsitvirtinę savo kūne. Teiginys iš ankstyvosios jogos teksto, kai jį suvokiame iki galo, reiškia ne tik tai, kad kiekvienas galime prisiliesti prie nušvitimo savo kūnu, bet ir tai, kaip turime tai padaryti – kad iš tikrųjų nėra jokio kito būdo prisiliesti prie nušvitimo, išskyrus savo kūne ir per kūną.
Daugumai iš mūsų ir didžiajai daliai šiuolaikinės kultūros kūnas iš esmės yra mūsų ego darbotvarkės objektas, mūsų ambicijų, valios pastangų asilas. Asilas bus plonas, asilas bus stiprus, asilas bus puikus jogos praktikuotojas, asilas atrodys jaunai ir jausis jaunas, asilas dirbs dvylika valandų per dieną, asilas padės man patenkinti mano poreikius ir pan. Viskam, ko man šiuo metu reikia, galima pritaikyti atitinkamą techniką. Bėda tame, kad nėra pojūčio, kad kūnas iš tikrųjų gali būti protingesnis už mano brangųjį „aš“, mano sąmoningą ego.
Per dešimt paskutinių metų tiek man, tiek daugeliui mano pažįstamų žmonių nutiko tam tikras dieviškas įsikišimas, pakvietęs sugrįžti į savo kūną. Tai įvyko įvairiomis formomis: traumos, ligos, didžiulis nuovargis, artėjanti senatvė, nevaldomos emocijos, jausmai, nerimas, kančia ar baimė, kurių nesupratome ir su kuriomis negalėjome susidoroti. Tam tikru momentu mes visi pradėjome susitraukti – sugrįžome atgal į savo kūną.
Kai veikiame bekūnėje būsenoje, savo gyvenimo patirtį esame linkę suvokti kaip atsitiktinę, santykinai nereikšmingą ir nuobodžią. Mes labai stengiamės savo gyvenime rasti kažką įdomaus ar reikšmingo. Kuo viskas nuobodžiau ir pilkiau, tuo labiau žiūrime į ekstremalius nuotykius, seksą, smurtą, psichotropines ar augalines, protą keičiančias medžiagas, ar bet ką, kas gali suteikti mums pojūtį apie judesį, vyksmą – į bet ką, kas padėtų įveikti fenomenalų nuobodulį ir egzistencijos beprasmybę. Galime pastebėti, kad galvojame: „Kitą savaitę eisiu į aukštus įvertinimus turintį veganų restoraną, kur pagaliau galėsiu skaniai pavalgyti“ arba „Kitą mėnesį aš skrisiu atostogauti ir galbūt tada būsiu ten, kur iš tikrųjų noriu būti“ ir pan.
Nenorėdami pilnavertiškai gyventi savo gyvenimą, kuris kiekvieną akimirką ateina į mūsų kūnus, mes jaučiamės negyvenantys jokio tikro gyvenimo. Viskas beprasmiška ir nuobodu. Esant bekūnio nepasitenkinimo būsenai, galime galvoti: jaučiuosi tarsi atsijungęs. Galbūt man reikia pakeisti darbą arba pakeisti santykius, galbūt, galbūt, galbūt. Tačiau faktas yra tas, kad mūsų žmogiškosios egzistencijos pilnatvė vyksta visą laiką.
Klasikinėse „senosiose“ Kundalini jogos krijose, meditacija yra giliai somatinė ir visiškai pagrįsta pojūčiais, jusline patirtimi, jausmais, emocijomis. Net mintys yra susijusios su somatiniais pojūčiais – kaip energijos pliūpsniai, patiriami kūne, o ne su nefiziniais reiškiniais, kurie atskiria mus nuo mūsų kūno.
Ir vis dėlto, tarp daugelio mūsų, šiuolaikinių žmonių, krijos ir meditacija dažnai praktikuojami kaip tam tikra konceptuali mankšta, proto gimnastika. Mes dažnai žiūrime į tai kaip į būdą įgyvendinti dar vieną projektą – bandymą tapti „dvasingu“, atsižvelgiant į tai, ką mes manome. Galime panaudoti meditaciją, kad taptume ramesni, taiklesni, „atviresni“, veiksmingesni savo gyvenime. Dabar man juokingai skamba krijų pavadinimai: Krija įveikianti nerimą ar Krija jaunystei. Problema čia ta, kad taip mes stengiamės vadovauti, pakeisti gamtą, kontroliuoti „kitą“. Šiuo atveju tas „kitas“ esame mes patys, mūsų kūnai ir mūsų pačių patirtys. Galų gale juk bandome nepaisyti mūsų pačių somatinės tikrovės patirties, siekdami įgyvendinti savo ego tikslus.
Dažnai turime idealų įsivaizdavimą, kas yra ar kaip turėtų atrodyti krijos atlikimas ar meditacija – būtent kas mums patinka joje. O juk įsivaizduojame dažniausiai tai, ką jau esame patyrę, ką žinome iš anksčiaą ir tokiu būdu bandome panaudoti savo praktiką kaip būdą, atkuriantį žinomą, malonią proto būseną. Mes stengiamės atkurti praeitį, užuot žengę į ateitį.
Apibendrinant, mes nesąmoningai naudojame technikas kaip metodą, skirtą atitolinti mus pačius nuo savo misijos ir tikrojo gyvenimo aplinkybių. Nenorėdami pilnavertiškai gyventi gyvenimo, kuris akimirksniu ateina į mūsų kūnus, mes jaučiamės negyvenantys.
Psichologas J.Welwodas, pirmasis apjungęs psichologiją ir dvasingumą, tai vadina dvasiniu apėjimu. Jis rašo, kad praktikas naudojame, kad išvengtume gresiančių, galbūt skausmingų ar bauginančių dvasinio augimo užduočių, kurios visada kyla iš mūsų kūno tamsos, tačiau kurios vis dėlto yra būtinos bet kokiam reikšmingam dvasiniam augimui. Dar kitaip galime tai pavadinti dvasiniu materializmu, kada dvasinę praktiką naudojame esamoms neurotiškoms ego strategijoms sustiprinti, siekiant atskirti save nuo tikrojo gyvenimo, siekiant išlikimo, komforto, tęstinumo ar saugumo. Kai taip naudojame praktikas, mes iš tikrųjų niekur nejudame, tik dar labiau giliname jau turimas problemas. Nenuostabu, kad taip praktikuodami dešimtmečius galime pajusti, kad iš tikrųjų nieko esminio nevyksta.
Man atrodo, kad yra didelis atitrūkimas tarp to, kaip praktikos buvo perduodamos rytuose, ir kaip jos interpretuojamos vakarietiškame pasaulyje.
Pasvarstykime pavyzdžiui jogos techniką, kuri yra labai svarbi ir taip perduodama mokiniams: nukreipkite dėmesį į nosies galiuką ir pajauskite kvėpavimą ties nosies šnervėmis, jausdami įkvėpimą ir iškvėpimą, arba sutelkite dėmesį ties nosies galiuku ir kvėpuokite bet kokia kita technika. Pilnai įsikūnijusiam žmogui tai yra efektyvi technika. Tačiau žmogui, kuris yra kūniškai atsijungęs ir gyvena išvien galvoje, naudojant dėmesio į nosies galiuką sutelkimo techniką, sustiprės įprotis likti sutelktam galvoje ir nežinančiam kas vyksta jo kūne. Tai reiškia, kad atsijungimas nuo kūno tik stiprės. Mes įstrigsime praktikoje.
Kai kūnas mus visais būdais apie save primena, ar tai būtų skausmu, ar liga, pradedame suprasti, kad dvasiniame kelyje turime patikimą partnerį, apie kurį iki tol nežinojome – patį kūną. Mūsų praktikoje ir realiame gyvenime kūnas tampa mokytoju. Mes pastebime, kad turime pradėti mokytis kalbos, kuria kalba kūnas.
Ilgainiui pastebime, kad dvasinės ‘apėjimo’ strategijos duoda chaosą, netvarką, nuo kurios pradėjome, tik galbūt dar giliau ir skaudžiau nei anksčiau. Ir tada kūnas tampa nuolatiniu pamaitinančiu šaltiniu, – ko mums reikia, kad įstengtume toliau gyventi. Kūnas tampa begaliniu gyvybinės energijos vandenyno šaltiniu.
Šiomis dienomis daug kalbame apie asmeninių ribų kūrimą. Tačiau įdomu tai, kad ribos atsiranda galvoje. Tuo pačiu kūnas yra atviras, jautrus. Kūnas yra pažeidžiamas, kūnas yra protingas. Kūno požiūriu nesvarbu, ar mums patinka, ar nepatinka tai kas vyksta pasaulyje. Kad ir kas atsitiktų mūsų aplinkoje, mūsų kūnas viską priima atvirai ir nevertindamas.
Tai veda prie esminio klausimo: kas atsitinka su atmesta patirtimi, kurią sukaupėme savo kūne? Paprasčiau tariant, atmestos patirtys yra atskirtos nuo mūsų sąmonės. Patirtys, kaip atskiros istorijos, gyvena sau niekieno žemėje – mūsų audiniuose, raumenyse, raiščiuose ir sausgyslėse, kraujyje ir kauluose. Ir ten pasilieka nesveikame sąstingyje iki kol mes jų neišlaisviname.
Šis mūsų patirties pilnatvės atmetimas yra tai, ką vadiname karmos kūrimu. Patirtis, kuri nebuvo išgyventa, – karma, apriboja mūsų dabartinį sąmoningumą. Kitaip tariant, patirtis, kuri yra nustumta gilyn ir uždaryta kūne, kaip atskira istorija nėra neaktyvi. Ji ir toliau veikia pati sau, bando atkreipti mūsų dėmesį, o mūsų sąmoningas požiūris, kad išlaikytume save saugumo ir komforto zonoje, nuolat stengiasi ją ignoruoti. Tai panašu į judėjimą vakarėlyje, bandant išvengti konkretaus svečio. Visi mūsų judesiai, nors ir atrodo laisvi ir atitinka mūsų vakarėlio tikslus ir norus, iš esmės yra apribojami stengiantis užkirsti kelią bet kokiam susidūrimui su nepageidaujamu svečiu.
Galėtume kalbėti apie atmestą patirtį kaip apie savo nenugyventą gyvenimą. Tai yra mūsų žmogiškosios egzistencijos dalis, o dažnai mes jos nejaučiame, neįkūnijame. Tos patirtys atėjo į mūsų kūną dėl kažkokios priežasties, tačiau mes neleidžiame joms eiti toliau ir gyventi. Daugelis iš mūsų tik jaučiame, kad gyvenimas eina pro šalį, kad mums trūksta to, kas galėtų būti mūsų gyvenime. Bet mes nežinome, kodėl taip jaučiamės ir ką su tuo daryti.
Tačiau žiūrint iš kūniškos patirties, būtent išstumtas „negyvenamas gyvenimas“ ir yra tas gyvenimas, kuris ir yra mūsų tikrasis gyvenimas, bet kurio mes vengiame dėl noro išlaikyti savo ego status quo. Žinoma, giliai, giliai, mes ilgimės šio gyvenimo, tačiau bijome, kad tas jausmas gali būti nepakeliamai sunkus.
Tad Kundalini jogos krijos ir meditacijos gali būti kaip būdas, padedantis atkurti ryšį su savo nenugyventu gyvenimu ir palaipsniui bei laikui bėgant, išmokantis gyventi vis pilniau, bei jaučiant pasitenkinimą savo gyvenimu. Mus moko per kvėpavimą ir judesį, per garso virpesius kūne ir vidaus organuose apsigyventi kūne. Mes mokomės išorinio ir vidinio kvėpavimo. Per išorinį kvėpavimą atrandame prieigą prie vidinio kvėpavimo, pranos, – mūsų gyvybinės galios šaltinio. Pradedame matyti, kitaip tariant, tamsoje.
Mes galime pradėti nuo jausmo nebuvimo ar sąstingio, tačiau su laiku vietos, į kurias kvėpuojame, gali pradėti rodyti gyvybės ženklus ir mes galime pastebėti, kad jaučiame silpnus pojūčius. Kvėpuodami į įvairias kūno vietas, atrandame įtampas ir diskomfortą. Žmonės dažnai patiria stiprius skausmus ir diskomfortą, apie kuriuos jie žinojo tik nesąmoningai arba galbūt visiškai nežinojo. Jie gali turėti patirtį, kad nuolatos nori vemti. Jie gali jausti, kad pilvo apačioje, gerklėje ar sąnariuose yra didžiulė įtampa, kitos vietos virpa ir dreba, yra neapsaugotose ir silpnos. Viena pusė gyva, kita mirusi. Kyla sumaištis, chaosas, norisi pabėgti iš kūno. Ir lėtai, žingsnis po žingsnio mes išlaisviname kūno išmintį, suvokdami paranojišką laikymąsi į brangų gyvenimą, visaip įtempiant savo kūną ir save. Mūsų įtampos kažkuriuo metu paprašo jas paleisti. O mums skauda, mes jaučiamės pavargę, mes nesuprantame kvietimo.
Tačiau išgirstas kvietimas paleisti, įžvelgtas pačioje įtampoje, kartu su savimi atneša ir kritinės informacijos: iš tikrųjų mes patys esame atsakingi už įtampą. Taip sakant, mes patys ir sukūrėme įtampą. Kai tai tampa aišku, mes pradedame atrasti, kad turime galimybę prisiimti atsakomybę už įtampą. Kad patys ją sukūrę, galime ją ir paleisti. Tai reiškia šuolį į nežinomybę.
Per paleidimo procesą palaipsniui pereiname nuo jausmo, kad kūnas yra mūsų ego objektas ar įrankis, prie supratimo, kad kūnas nuolat kalbasi su mumis. Žmonės, kuriems sunku išreikšti save per kūno kalbą, tam tikru momentu gali net jausti, kad yra smaugiami, nes tuo metu gerklėje kaupiasi energija, kuri negali judėti. Tada ištinka panikos atakos. Žmonės, kurie nepažįsta savo emocijų, gali patirti širdies smūgį. Tokie nepaprasti somatiniai išgyvenimai gali būti labai skausmingi ir sunkūs. Dar daliai žmonių tam tikros kūno dalys nutirpsta, nes jie neleidžia sau jausti skausmo. Na kam gi patinka skausmas?
Tačiau kai suvokiame, kad skausmo vietų kūne atradimas yra pusiausvyros, energijos didėjimo, gijimo ir sveikesnio santykio su savimi atkūrimo dalis, pradedame pasitikėti tiek skausmu, su kuriuo susiduriame, tiek kliūtimis praktikoje, nes turime įrankius, kurie suteikia viltį, kad „perplaukti per skausmo upę“ pavyks. Kiekvienoje kartą sėsdami į praktiką, mes leidžiamės gilyn į kūną, pajuntame jame įtampą, sulaukiame kvietimo įtampą paleisti, atsisakome savo sulaikymo ir pasipriešinimo, patiriame atsipalaidavimą, nežinomybės jausmą ir po paleidimo atsirandančią atvirą, tuščią erdvę. Šiame procese su savo kūnu susipažįstame vis naujais būdais. Mes pradedame suvokti, kad kiekviena kūno dalis taip pat turi savo asmenybę, savo tiesą. Kiekviena kūno dalis turi raktus nuo kaskart vis naujo pasaulio, kuriame suvokiame save vis subtiliau, giliau.
Kartą Ciogjamas Trungpa, paklaustas kaip jis panaikina karmą, atsakė: bet kokią situaciją, pojūtį, dalyką, kai jis atsiranda mano gyvenime išgyvenu iki galo, tol, kol jis užsibaigia. Tai galioja viskam kas manyje iškyla, ne tik tam, kas skausminga, bet ir tam, kas teikia malonumą. Kundalini jogoje mes dirbame su pasąmone, su „istorijų sandėliuku“, kuriame yra prisiminimai, patirtys, kurių neišgyvenome iki galo. Pasąmonė arba Negatyvus protas yra sąmonės kūnas. Dirbdami su kūnu taip, kaip perduota mokymuose, mes galime atrakinti pasąmonės sandėliuko duris ir išgyventi visas užrakintas ir neišgyventas patirtis iki galo. Ar tai lengva? Ne, tačiau pasirinkdami praktiką, mes atpažįstame, priimame ir sutinkame su pasirinktos tradicijos keliu į nušvitimą. Kuo daugiau dirbame, tuo labiau iš tikrųjų atsiveriam sąmoningumui. Remiantis tradicija, pats nušvitimas įvyksta tada, kai būna išeikvojamas visas kuras. Sąmoningumas, nebepririštas prie vengimo, apėjimo taktikos, išlaisvinamas ir išlaisvinamas iki galo.
Ateina kažkada ta akimirka, kada nebeturime žodžių savo patirčiai perduoti ir suvokiame, kad nebereikia niekam nieko aiškinti.
Sat Naam