Kaip praktikuojantys žmonės, galiausiai turime priimti faktą, kad yra kaip yra ir gali būti visaip. Mūsų gyvenimas vyksta šią akimirką ir ji yra tokia, kokia yra… bent jau dabar. Nėra kito laiko ar vietos, kur galėtume susitikti su savimi ar savo gyvenimu. Žolė niekur kitur nėra žalesnė, nes tai yra žolė, kuri yra čia ir dabar. Kitos vaivorykštės pusės nėra. Yra tik ta pusė, kurioje ir esame.

Tiesa ta, kad viską, ko gali prireikti džiaugsmui, lengvumui, atjautai, mes jau turime, kasdienėje ir įprastoje mūsų gyvenimo netvarkoje. Kažkuriuo momentu mes pagaliau tai suvokiame ir išmokstame paleisti pasipriešinimą, bei norą gyventi kitokį gyvenimą.

Taip apimti nuostabos ir drąsos jausmo pasitinkame ir įžengiame į savo tikrąjį gyvenimą su radikaliu priėmimo jausmu. Manęs visą rugsėjį neapleidžia gerumas, susitikus su šios akimirkos realybe kartu su autentišku dėkingumu, kuris savyje talpina tiek akimirkos grožį, tiek skausmą.
Neseniai pasikalbėjau su savo psichoterapeute, kad nebeturiu ką ir kaip terapinti. Kad man tiesiog gera, kaip yra kad greičiau savo būseną galėčiau įvardinti kaip planktono, arba jūros agurko, nei kaip į sąmoningo aktyviai veikiančio žmogaus. Po šio prisipažinimo abi kurį laiką šypsojomės ir tylėjome. O tada pradėjau juoktis. It Ok to be Ok. It‘s Ok not to be Ok. Tai yra mano gyvenimas, gyvenimas netobulas man teko. O tau tai tobulas?

Neseniai perskaičiau istoriją, kurioje perteikiamas šis labai subtilus, tačiau kartu ir radikalus priėmimas ir sutikimas. Istorija tokia: kartą gyveno Zen meistrė, vardu Sono, kuri buvo labai gerbiama budizmo mokytoja, siūliusi visiems susipažinti su vieninteliu mokymu: „Ačiū už viską. Aš neturiu jokių nusiskundimų.” Kad ir kas nutiktų kieno nors gyvenime, ji duodavo šią paprastą mantrą ir liepdavo ją kartoti dieną ir naktį. Vieną dieną atėjo pas ją vienas vyras, ieškodamas savo širdyje lengvumo, ir ji liepė jam kartoti šią mantrą kiekvieną rytą, vakarą ir kaskart, kai jam kas nors nutikdavo. Atsidavęs praktikas visus metus darė taip, kaip jam buvo liepta, bet grįžo nusivylęs, nes jo širdis vis dar nebuvo rami. Jo teigimu, niekas jo gyvenime nepasikeitė. Mantra neveikė. Jis paklausė Sono kokie tolesni jos nurodymai padėtų jam judėti pirmyn, o ji iškart atsakė: „Ačiū už viską. Aš neturiu jokių nusiskundimų.” Išgirdęs šiuos žodžius vyras prapliupo juoktis ir ramiai išėjo.
Kas nutiko, ką šis vyras suprato, kas nuramino jo širdį? Jo gyvenimas nepasikeitė po metų praktikos, tad ką jis dabar suprato? Ar ir mes galime suprasti esmę?

Tikroji šios istorijos prasmė žodžiais neapsakoma, vienok kiekvienas turime galimybę interpretuoti, nesiekiant absoliučios tiesos.

„Ačiū už viską.”

Pirmoji šios mantros eilutė pažadina manyje gilų dėkingumo jausmą už tikrąjį gyvenimą, kurį gyvenu. Aš nekalbu apie neautentišką, netikrą dėkingumo tipą, kurį dažnai pastebime dvasinėse praktikose, kai žmonės priverčia save dėkoti, kad išvengtų savo skausmo. Taip pat nekalbu apie afirmacijų kartojimą ar net sąrašo, už ką esame dėkingi, sudarymą. Vyras šioje istorijoje natūraliai pasidavė ir atsivėrė savo gyvenimui, tokiam, koks jis yra. Vyras buvo piktas ir savanaudis. Žinoma! Abu yra tikėtini žmogaus gyvenimo komponentai. Lengvumas jį apėmė dėl to, kad jis savyje paleido norą būti kažkoks kitoks, dvasingesnis, tobulas, paturbintos versijos. Iš pradžių jis kartojo mantrą, tikėdamasis kitokio gyvenimo, ir viskas, kas įvykdavo jo gyvenime ir toliau buvo pats gyvenimas – vienintelis dalykas, nuo kurio jis bandė pabėgti. Paskutinę istorijos atvykus pas Sono akimirką jis suprato, kad tai yra gyvenimas, ir prapliupo juoku.

Bėgant metams pastebiu, kad vis tenka susidurti su „ačiū už viską“ – kai dėkingumas apima pačiose kasdieniškiausiose ir buitinėse situacijose. Vakar vakare stovėjau prie pašto langelio, kol paštininkė ieškojo siuntinio. Neradus, ilgai žiūrėjo į lapuką ir garsiai svarstė dėl ko nėra siuntinio, o siuntinio lapukas yra. Pastebėjau kaip ji apsidžiaugė sakydama: va, žiūrėkite į lapuką. Čia neparašyta, tačiau mes jau pastebėjome, kad pirma laiškininkas įmeta lapuką jums į pašto dėžutę, o tik kitą dieną ir tik vakare, siuntinį atneša į skyrių. Ateikite rytoj, vakare. Ir tą akimirką mane užplūdo meilė, lengvumas ir dėkingumas. Nieko ypatingo neįvyko ir tos dienos ryta nieko ypatingo ar įdomaus neįvyko. Bet ten aš buvau pašte, kupina dėkingumo ir nuostabos. Labai sunku žodžiais išreikšti tą būseną, kad jums nepasirodyčiau kaip pamišėle. Tačiau, panašiai kaip vyras iš istorijos, aš ir vėl pradėjau garsiai juoktis.

Vakar užsiėmimo dalyviams sakiau, kad greičiausiai ir jie giliai tiki, kad turi pataisyti savo gyvenimus ir kaip ir istorijoje, atliekama jogos praktika stebuklingai turėtų išspręsti visas jų problemas.

Tačiau tai, ko mes iš tikrųjų ieškome, vyksta čia, šitam chaosėlyje – mūsų įprasto gyvenimo kovoje. „Ačiū už viską“ reiškia ne tik dėkingumą už tuos laikus, kai viskas gerai ir vyksta pagal planą, bet ir gilų dėkingumą už tai, ką mano sesuo pavadintų ‚visiška katastrofa‘.
Tačiau praktika turi savo galią. Ji gali kažkokiu paslaptingu, mistišku būdu padėti mums atsidėkoti už ‚visišką katastrofą‘. Tai panašu į sodo prižiūrėjimą. Mes negalime nuspręsti, kada, ar ir kaip mūsų augalai augs, bet kiekvieną dieną galime aplankyti savo sodą, sėti sėklas ir puoselėti dirvą. Galime palaistyti ir pasirūpinti trąšomis, tačiau dienos pabaigoje negalime priversti augalus paaugti, pražysti. Ateis laikas ir žydėjimas nutiks. „Ačiū už viską“ ne tik stebuklingai nutinka dėl to, kad mes to norime. Dėkingumą mums siūlo pats gyvenimas, kai mūsų širdis ir protas yra pakankamai subrendę, prinokę jį priimti. Jei vyras iš istorijos nebūtų mantros kartojęs visus metus, didelė tikimybė, kad jis paskutinę istorijos akimirką nebūtų pabudęs.
Mūsų kasdienė praktika – tai kelionė, kurios metu mūsų širdyse ir mintyse vyksta natūralus procesas, kuris vyksta laike. Subręsta, prasiskleidžia, nuvysta, nukrenta. Taip sakant, mūsų suvokimai ateina ir praeina lygiai taip pat, kai mėnulis auga ir dilsta, potvynis kyla ir atslūgsta. Kartais mes to visiškai nesuvokiame ir manome, kad mūsų praktika yra totali kvailystė, ir mes toliau kovojame, maištaujame ir priešinamės. Tada, kaip ir aš pašte, patiriame akimirkas, kai iš tikrųjų gauname: „O, oho! Taip! Ačiū už viską! Ačiū už visa tai!”

„Aš neturiu jokių nusiskundimų“.

Jeigu pirmoji eilutė padeda mums susisiekti su dėkingumu, antroji padeda suvokti ir susiekti su giliu priėmimu.

Istorijoje žmogus ištisus metus atlieka darbą, kartodamas mantrą, o kas vis nutinka? Gyvenimas! Ir jo gyvenimo netvarka yra tokia, kokia yra. Jis vis dar savanaudis ir vis dar piktas. Jis vis dar nusivilia ir vis tiek praranda ramybę. Jis labai panašus į mane! Na, tiesą sakant, vyras šioje istorijoje – tai kiekvienas iš mūsų. Mes praktikuojame kasdien ir praktikoje praleidžiame dvidešimt, trisdešimt, ar šešiasdešimt minučių per dieną, ramiai sėdėdami, ar rečituodami mantras su savo mintimis ir nuotaikomis. Mes važiuojame į retrytus, siekiame būti malonūs, atjaučiantys, nevertinantys, nuolat atkreipiame dėmesį į savo akimirkos patirtį, ir kas atsitinka? Bandome, bandome ir bandome dar kartą, bet vis tiek esame sutrikę, netobuli žmonės. Iš tikrųjų tai labai nekomfortiškas jausmas, menkinantis mus pačius ir tikėjimą praktika.

Tačiau tam tikru momentu, kai mažiausiai to tikimės, praktika į mus pataiko kaip žaibas. Aha! Ačiū už viską. Aš neturiu jokių nusiskundimų! Staiga viskas OK ir viskas – ar tai gėris ir blogis – turi savo vietą. Ir nemanau, kad šis žaibas- tai intelektualus žinojimas, greičiau praktika įsikūnija ir iš nevilties, pasidavimo nutinka radikalus priėmimas.:)

Mūsų rytinė meditacijos praktika, kai ji teisingai suprantama, skatina „aš neturiu jokių nusiskundimų“. Kasryt atsisėdę ant pagalvėlės, mokomės sėdėti su viskuo – absoliučiai viskuo. Sėdime tada, kai jaučiamės gerai ir viskas vyksta pagal mūsų planą. Mes sėdime, kai atrodo, kad mūsų gyvenimas byra į šipulius. Mes sėdime su savo laime ir džiaugsmu, savo sielvartu ir skausmu. Mes sėdime pakirsti ligos ir sveiki, sėdime būdami jauni ir senatvėje. Ir net kai mūsų praktika prasiskverbia į kasdienį gyvenimą, mes tikrai ir toliau pridarysime daug klaidų. Bet tai yra OK.
Juk ir Zen meistrė yra ne kas kita, kaip ta, kuri ne sykį suklydo ir galiausiai kažko išmoko. Mes galime padaryti tą patį.

Prisimenu istoriją apie žuvį, plaukiojančią vis ratu ir klausiančią įvairių žuvų guru, kur yra didysis vandenynas. Ji plaukioja ratu ir vis ratu, ieškodama didžiojo vandenyno, nesuvokdama, kad dalis, kurioje ji suka ratus ir yra didžiojo vandenyno dalis. Niekas negalėjo jai to paaiškinti; tai gali padaryti tik ji pati. ‚Tegul visata tai padaro‘.

Taigi ar esate pasirengę naudotis mantrą: „Ačiū už viską. Aš neturiu jokių nusiskundimų.” Ar esate pasirengę nustoti priešintis savo gyvenimui? Ar norėtumėte pristabdyti ar sulėtinti greitį pakankamai ilgai, kad per jus tekėtų dėkingumo ir priėmimo malonė, ir net jei dabar jūs mažiausiai norite šypsotis, vis tiek būti pasirengusiais padovanoti sau džiaugsmą ir lengvumą? Ar galite susivaldyti, nesvarbu, ką šiandien padarėte ne taip, nesvarbu, kiek kartų susimovėte ir kaip šiuo metu jaučiatės? Ar galite 6 val. ryte atsisėsti ant pagalvėlės į praktiką ir kad ir kas nutiktų pasirinkti mylėti?


Tikiu, kad galite ir linkiu kuo didžiausios sėkmės!