Kartais susiduriame su medžiaga, kurios turinys viršija mūsų suvokimo matą. Neįtikėtinų intelektualinių pastangų dėka mums kartais pavyksta turinį išsiaiškinti.
Kartais mums prireikia super-pastangų – ir būtent jų pagalba ateina nušvitimo ir pakylėjimo jausmas. Tada pradedame suprasti siūlomų sprendimų grožį, o visi nagrinėjamos teorijos aspektai atsiskleidžia iš vidaus. Tokie išgyvenimai glaudžiai susilieja su mistiniais, nors ir lieka jų atžvilgiu savotiškoje lygiagrečioje tikrovėje.
Ryšium su skirtumais tarp to, kokoje būsenoje mes patiriame turinio suvokimą kaip nušvitimą virš – sąmonės lygmenyje(mistinė patirtis), o kada pažinimui įdedame daug pastangų(išprotauta intelektualinės įtampos būsenoje), vokiečių klasikinės filosofijos pradininkas I. Kantas išvardija pagrindinius būsenų skirtumus:

Šviesos išgyvenimas mistinėje būsenoje nepalyginamai ryškesnis;

Supratimas nesukelia proto įtampos. Jis darosi gilesnis ir subtilesnis;

Pakylėjimo būsena apima visas mūsų prigimties dalis ir atveda prie moralinio pasikeitimo;

Visa tai vyksta atsipalaidavusioje būsenoje, kurioje nėra proto įtampos;

Organizmas atstato savo jėgas, o ne kovoja su nuovargiu.

Taigi, jei virš-sąmonės lygmenyje pačių abstrakčiausių idėjų suvokimas vyksta spontaniškai, tai įprastame lygmenyje – tik kolosalių pastangų dėka. Tai susišaukia su tuo, ką sako Šri Aurobindo: geriausias poilsis smegenims – kai mąstymas vyksta už kūno ir galvos ribų (arba erdvėje, arba kituose lygiuose, tačiau būtent – už kūno). Bet kuriuo atveju, taip buvo man; nes kai tik tai vyko, iškart ateidavo didžiausias nusiraminimas; nuo tada aš jaučiu kūno įsitempimą, tačiau smegenų nuovargio – niekada.
Intelektualinės įtampos būsenoje taip pat įmanoma suvokti turinį – tai bandymas šoktelti virš savęs. Natūralus perėjimas į virš-sąmonę įvyksta automatiškai vidinio dvasinio augimo dėka. Medituojantis mistikas staiga atsiduria Ten būsenoje, kuri yra virš įprastinės sąmonės, o kartu su ja ir proto lygio, kas, savo ruožtu, sukelia įgautos patirties išsakymo žodžiais problemą. Ispanų mistikas Juan de la Cruz tai aprašė taip:
Man neduota papasakoti, į kokį pasaulį pakliuvau:
Nutilo visi žodžiai, vos atsidūriau ten.
Išvydau save visiškoje tyloje,
Ir pasaulio paslaptys iš vidaus atsivėrė man.
Papasakoti matytą man neduota:
Be žodžių įveikiau pažinimą savo.
Vakarų pasaulyje ‚nušvitimo būsenos‘ sąvoka jau seniai kėlė ir kelia painiavą ir netikrumą, ypač naujiems dvasiniams praktikams, kurių rudenį auga kaip grybų po lietaus.
Ką iš tikrųjų reiškia būti nušvitusiam? Ar nušvitimas yra mūsų praktikos tikslas ir ką mes darome jį pasiekę?
Ankstesniame blogo įraše, rašiau apie nušvitimą kūne, kūno ribose. Šį kartą kviečiu pažvelgti į nušvitimą intelekto erdvėje, vaizdinių kalba.
Įvairios tradicijos ir mokytojai skirtingai apibrėžia ir apibūdina nušvitimą. Nors mes, vakariečiai, apie nušvitimą dažnai galvojame labai pakylėtai ir transcendentiškai, į nušvitimą taip pat galima žiūrėti kaip į kažką, kas priartina mus prie kasdienybės paprastumo. Pavyzdžiui, Zen tradicijoje nušvitimas vadinamas satori (pabudimas). Satori gali reikšti netikėtą grynosios prigimties pabudimo momentą arba gali būti naudojamas apibūdinti pabudusią buvimo pasaulyje būseną. Zeno meistras Suzuki Roshi pabrėžė įkūnytą, kasdienę nušvitimo prigimtį, sakydamas: Griežtai kalbant, nušvitusių būtybių nėra, yra tik nušvitusi veikla. Neverta į nušvitimą žiūrėti kaip į tolimą, kažkur horizonte esantį tikslą. Paimkite į ranką obuolį ir prieš jį valgydami, įdėmiai pažiūrėkite į jį ir paklauskite savęs, ar šis konkretus vaisius egzistuoja be jūsų suvokimo. Tikriausiai pamatysite, kad nėra jokio obuolio už jūsų suvokimo ribų. Obuolys ir sąmonė yra vienoje realybėje. Ši mūsų pasaulio realybė yra tarsi didžiulis ir viską apimantis vandenynas. Vandenyne veisiasi įvairių rūšių žuvys, jūros dumbliai ir uolos, tačiau jie visi yra tame pačiame vandenyne. Lygiai taip pat yra tik viena sąmonė, kurios viduje yra keli objektai. Jei pažvelgsite atidžiau, pamatysite, kad nėra nepriklausomų objektų ar skirtumų – nėra nieko, išskyrus šį vieną suvokimą. Jei pastūmėsite šį suvokimą dar per vieną žingsnį, suprasite, kad dėl tos pačios priežasties, jog tai tik vienas suvokimas, jo net negalite pavadinti „vienu“ suvokimu. Kai žinote, kad yra du suvokimai, galite tai pavadinti „vienu suvokimu“. Bet kai nėra „dviejų“, nėra ir „vieno“. Tai tiesiog yra.
Yra dar toks Šri Aurobindo pasisakymas: Nirvanos(nušvitimas, satori, samadhi – skirtingose tradicijose kiti pavadinimai) pasiekimas buvo pirmuoju rimtu mano jogo praktikos rezultatu. Netikėtai mane įtraukė į būseną virš minties ir be minčių, netemdomą jokiais mentaliniais ar vitaliniais judesiais. Nebuvo nei ego, nei realaus pasaulio – tik žvilgsnis nukreiptas vidun, kažkas nebylaus. Suvokiau pasaulio tuščių formų nejudrius jutimus arba tūrinius šešėlius, už kurių nebuvo jokios materialios substancijos, o tebuvo gili ramybė. Nebuvo galima netgi atskirti, kur Viena, kur daugis – tebuvo tik Tai, beveidis, nebylus, nusišalinęs, visuotinis, neaprašomas, nesuvokiamas ir vis tik absoliučiai ir vieninteliai realus. Tai nebuvo nei mentalinis suvokimu, nei nušvitimas iš kažkur aukščiau. Tame išgyvenime nebuvo nieko abstraktaus. Tai buvo pati tikriausia, vienintelė tikra tikrovė, nors ir kitokia nei trimatis fizikinis pasaulis. Ji persmelkė savimi, užpildė arba, tiksliau, užtvindė šią fizikinio pasaulio iliuziją nepalikdama vietos nei jokiai kitai tikrovei, ir neleisdama niekam kitam atrodyti realiu, neginčijamu ar substancialiu…Dvasia toliau suvokė objektus be jutimų pagalbos ir ramybės. Tylos ir laisvės begalybėje išgyvenimas liko visiems laikams, kaip ir mūsų, ir kitų pasaulių suvokimas, kaip nepaliaujama akimirkų kaita begalinėje dieviškoje amžinybėje.
Juk mes esame įsitikinę, kad išorinio pasaulio suvokimas iš principo neįmanomas be jutiminio suvokimo tarpininkavimo. Sąveiką su dieviškumu Šri Aurobindo aprašo būsenų kalba: dieviškumo išgyvenimai – tai ne mentalinės struktūros ir ne vitaliniai judesiai. Tai kažkas labai gilu – ne tiesiog apmąstomas kaip realus, o iš tikro realus. Todėl jie pasiekiami ne proto erdvėje, o atskleidžiami mūsų pačioje švenčiausioje substancijoje ir esmėje. Kai jūs pajaučiate ramybės nusileidimą medituodami ar tiesiog dirbdami, vaikščiodami– tai dieviškumas užpildo jus. Kai skęstate šviesos okeane – tai pats dieviškumas liejasi aplink jus.
Ar lengva savo patirtis įžodinti?
Ne, deja.
Paslaptingas kalbos metaforiškumas atsiranda, kai mistikas ar jogos praktikuotojas bando paprastais žodžiais perduoti tai, kas išeina už įprastinės patirties ribų. Susidūręs su aplinkinių nesupratimu arba įsitikinęs tuo, kad jam nepavyksta adekvačiai papasakoti apie patirtus išgyvenimus, praktikuotojas gali užsisklęsti savyje. Dvasinės patirties neišsakomumo arba jos aprašymo paradoksalumo ir metaforiškumo problema susijusi ne su jos prigimtimi, o paties praktikuotojo protu. Kuo lankstesnis ir išsivystęs praktikuotojo protas, tuo lengviau juo gali pasiremti virš-sąmoninis mąstymas ir pasaulietišką kalbą perduoti per abstraktaus mąstymo ir įprastinių, išvedamų iš jutiminės patirties, vaizdinių kalbą.
Ruduo ir ilgėjantis tamsus paros laikas tai puiki galimybė perkelti dėmesį iš išorinio pasaulio į vidinį ir patyrinėti savo vidinio pasaulio erdves.
‘Meditacija nuo neatmenamų laikų buvo ir iki šiol yra galingas įrankis, galintis pakeisti gyvenimą. Mažiausiai ką gali meditacija – pakelti gyvenimo kokybę į aukštesnį lygį, padaryti gyvenimą labiau visaverčiu, sveikesniu ir laisvesniu. Aukščiausia ką yra įmanoma pasiekti meditacijos pagalba – visiška dvasinė žmogaus transformacija (skirtingose tradicijose vadinama: mokša, samadhi, satori, nirvana, fana-fil-allah, baqa…)’ – @Gintautas K.
Wahe Guru