GURU NANAKAS

Kaip buvo įprasta Indijoje 1400-aisiais, naujagimio horoskopui sukurti į
vienus namus buvo iškviestas astrologas. Jis visus nustebino sakydamas:
„Tai nėra paprastas vaikas. Šis kūdikis -tai dieviškas įsikūnijimas ir ši
siela turės didelę įtaką pasauliui. Astrologas tikrai buvo teisus, nes vaikas
užaugo Guru Nanaku, pirmuoju sikhų guru.

Gimęs kultūroje, kurioje žmonės gyveno pagal kastų sistemą ir žiūrėjo į
kunigystę bei vadinamuosius „šventuosius žmones“ kaip vienintelį ryšį su
Dievu, Nanakas kartu su savo bendražygiu, musulmonu Mardana, keliavo
pėsčiomis tūkstančius mylių po Indiją ir Aziją giedodami Kūrėją
šlovinančias giesmes. Visur, kur jie lankėsi, žmonių širdys atsivėrė ir
prisipildė meilės Dievui ir žmonijai.

Guru Nanak buvo ne tik poetas ir dainininkas, bet ir didis šventasis,
regėtojas, mistikas bei pranašas.
Jis atmetė susikaldymo tarp žmonių sampratą, pagrįstą religija. Nanakas
mokė, kad yra tik vienas Kūrėjas, kuris sukūrė mus visus, todėl tarp visų
žmonių egzistuoja esminė brolija ir seserija. Jo paprasti, bet gilūs
mokymai, kalbėjo apie visus žmones apjungiančią dievišką tapatybę.
Nanakas sakė, kad kai žmogus gyvena suvokdamas Dieviškąją šviesą
kiekviename, jo gyvenimas tampa gilia meilės ir tiesos patirtimi,
suteikiančia kantrybę, ramybę ir pasitenkinimą.

Jo perduota žinutė yra reikšminga ir šiandien. Klausydami jo žodžių, eilių
ir dainų, sikhai prisimena, kas jie esą iš tiesų.

Guru Nanakas nušvitimą pasiekė maždaug 30 metų. Pradingęs upėje ir
tris dienas meditavęs vandenyje, jis grįžo iš upės patyręs galingą tikrovės
prigimties, dieviškumo ir žmogaus egzistencijos viziją.

Tą viziją jis apdainavo giesmėje, žinomoje kaip Japji Sahib – „Sielos
daina“. Nanako žodžiais aprašytas Japji Sahib pateikia unikalų Mokytojo
patirčių nušvitimo akimirką seką.

Japji Sahib tapo naujos dvasinės tradicijos pagrindu.
Guru Nanak‘as daug keliavo. Jis būrė žmones iš skirtingų visuomenės
sluoksnių – nuo elgetų ir vagių, iki karalių ir vergų.

Po ilgų kelionių jis sukūrė tai, ką šiandien vadiname „komuna“ arba
„dvasine bendruomene“ ir gyveno mažame kaimelyje Kartarpur (vert.
Dievo miestas), kuriame ūkininkavo laukuose su šeima ir mokytis
atvykusiais mokiniais.

Guru Nanakas nušvito 1496 m. ir iš karto parašė neprilygstamą epinę
poemą Japji Sahib, kurioje pasakojo apie jo gilų ir aiškų Dievo ir kūrinijos
viziją taip, kaip jam buvo atskleista.

Pirmasis jo pareiškimas po nušvitimo buvo: „Nėra nei induistų, nei
musulmonų“. Jis tiesiog pareiškė, kad visi iš esmės esame lygūs. Tais
laikais tai buvo labai radikalus pareiškimas, nes žmonės buvo susiskaldę
ir kultūriškai atitolę vienas nuo kito.

Induistų visuomenė atstovavo Indijos kultūrai, musulmonų – semitų
kultūrai. Musulmonai tuomet buvo užkariautojai ir turėjo pranašumą.
Induistams buvo suteiktas antrarūšių piliečių, gyvenančių pagal sutartį,
statusas. Induistai paniekinamai žiūrėjo į savo užkariautojus
musulmonus, o musulmonai savo ruožtu žiūrėjo į indusus kaip į
netikėlius. Pačioje induistų visuomenėje lygybės idėja buvo prarasta dėl
kastų sistemos.

Giliausia ir paprasčiausia Guru Nanak tiesa apie žmonių lygybę yra ir
socialinių pokyčių, šiandien vykstančių mūsų pasaulyje, pagrindas. Jei
priimtume prielaidą, kad visi iš esmės yra lygūs, daug problemų išnyktų.
Idėja ne tik reiškia, kad turime mylėti savo artimą kaip save patį, bet ir
tai, kad tavo artimas esi tu pats.

Guru Nanak’as matė pagrindinį ryšį tarp visų būtybių ir mokė, kad mes
visi esame sukurti tos pačios energijos pagrindu. Kad nėra esminių
skirtumų tarp turtingųjų ir vargšų, krikščionių ir musulmonų, išsilavinusių
ir neišsilavinusių, jaunų ir senų, vyrų ir moterų.

Visi vertinimai ir teisimai, didinantys žmonių atskirtį, išnyksta.
Tuo metu tai buvo precedento neturintis socialinis pareiškimas.
Guru Nanak‘as gyveno sudėtingu suirutės Indijos visuomenėje
laikotarpiu. Korupcija buvo paplitusi, o degradacija ir išdavystė klestėjo.
Garbė, teisingumas ir statusas buvo perkami ir parduodami.
Guru Nanakas taip kalbėjo apie valdančiąją klasę ir laikmetį : „Kali Yuga
tai durklas, karaliai – mėsininkai, Dharma pradingo. Juodoje melo naktyje
tiesos mėnulio niekur nematyti.“

Guru Nanakas griežtai pasmerkė korumpuotus administravimo būdus:
„Nėra žmogaus, kuris negautų ar neduotų kyšių. Net karalius paskirsto
teisingumą pagal tai, kiek jo delnas sutepamas.“

Dramatiškiausi įvykiai per Guru Nanak gyvenimą buvo susiję su
imperatoriaus Babaro invazija į Indiją 1521 m. Guru Nanak‘as aprašė
žmonių kančias šios invazijos metu. Jis ištarė labiausiai jaudinančias
eilutes, kurios bendrai vadinamos Babar Vani.

Guru Nanakas buvo pirmasis Indijos šventasis, pasmerkęs karą ir žmonių
išnaudojimą. Tamsiu religinio ir kultūrinio susiskaldymo laikotarpiu, jis
siūlė naujus idealus ir revoliucines idėjas, skatinančias kiekvieno
pasitikėjimą savimi.

Guru Nanakas gimė brahmanų šeimoje, tačiau bendravo su visais. Jis
gyveno ir maitinosi kartu su žemiausių kastų vyrais ir moterimis, o
pačioje jo misijos pradžioje pirmuoju jo palydovu buvo žemiausios klasės
musulmonas Mardana. Kelionių metu visos jų surinktos aukos buvo
išdalintos vargšams. Bet koks surinktas maisto perteklius buvo skiriamas
bendros virtuvės išlaikymui. Joje visi galėjo kartu sėdėti ir valgyti.
Bendros virtuvės idėja, arba langaras, padėjo įtvirtinti lygybę ne tik
kastų, klasių ir lyčių atžvilgiu. Visi, aukšti ar žemi, sėdėjo kartu, valgė ir
kalbėjosi. Karaliai ir brahmanai, šlavėjai ir elgetos. Su visais virtuvėje
buvo elgiamasi vienodai.

XXI amžiuje galime pernelyg aiškiai įžvelgti Guru Nanak laikų
atsikartojimą. Dabar labiau nei bet kada pasaulis gali įsiklausyti į šiuos
nesenstančius mokymus.