Entropija yra labai svarbus ir reikšmingas bet kokios fizikinės sistemos matas. Deja, apie ją paprastai nekalbama mokyklose, o aš pirmą kartą išgirdau apie entropiją iš žmogaus, kuris prieš keletą metų atsiuntė žinutę. Žinutėje buvo parašyta: „Tu juk žinai kaip sumažinti entropiją. Didesnis kiekis energijos ar apgręžimas…”

 Dažnai aiškinant apie entropiją, supinami du glaudžiai susiję dalykai – pati entropija kaip fizikinis dydis, ir jos kitimas laikui bėgant, sudarantis antrojo termodinamikos dėsnio pagrindą. Labai trumpas entropijos apibrėžimas būtų toks: entropija – tai betvarkės sistemoje matas. Bet šis apibrėžimas, nors dažnai naudojamas, ne tik kad nieko nepasako (žodį „betvarkė“ sunku suvesti su fizikiniais dydžiais), bet net yra klaidinantis, nes labai didelės entropijos sistemos atrodo kaip tik visiškai tvarkingos.

Taigi entropija – tai dydis, nurodantis skirtingų sistemos mikrobūsenų, atitinkančių tą pačią makrobūseną, kiekį. Ji paprastai žymima raide S ir aprašoma Bolcmano formule. Realus sistemos su įvairiomis makro- ir mikro-būsenomis pavyzdys yra atomas. Aplink branduolį besisukantys elektronai išsidėstę orbitalėse, taip pat turi sukinius. Jei elektronų yra du ir turi vienodus sukinius, tai juos sukeitus vietomis, sistemos energija nepasikeis, taigi makrobūsena išliks tokia pati. Jei elektronų daugiau, galimų perdėliojimų taip pat daugiau, taigi ir entropija didesnė. Jei elektronai yra aukštesniuose energijos lygmenyse, orbitalėse yra daugiau vietų, taigi vėlgi daugiau galimybių juos perdėlioti – vėl didesnė entropija.

Toliau nedetalizuosiu daugybės klasikinių entropijos aspektų, o paimsiu tą dalį, kuri mums pasitarnauja sąmonės plėtimo ir energijos kiekio didinimo procese. 

Didesnėse sistemose entropiją kokybiškai įvertinti galime paprastuose pavyzdžiuose. Paimkime arbatos puodelį. Pripilame jį karštos arbatos, o tada įpilame šalto vandens. Iš pradžių du skysčiai nėra susimaišę, taigi karšta ir šalta bei arbatinga ir vandeninga sistemos dalys yra fiziškai atskirtos viena nuo kitos. Perkėlus vieną dalelę (ar tai būtų vandens molekulė, ar arbatos) iš vienos srities į kitą, pasikeičia ir sistemos makrobūsena, tačiau toje pačioje srityje daleles kilnojant iš vietos į vietą, makrobūsena nekinta. Kai arbata ir vanduo susimaišo, visa sistema tampa viena (šiltos atskiestos arbatos) sritimi, kurioje daleles perkėlinėti galima visaip, ir makrobūsena nuo to nekinta. Akivaizdu, kad antru atveju entropija yra didesnė, nei pirmu, nors iš pirmo žvilgsnio antroji sistemos būsena gali atrodyti tvarkingesnė už pirmąją.

Kuo mums tai naudinga. Entropija įrodo, kad bandyti išgauti iš sistemos daugiau energijos, nei leidžia entropija, neverta. Taip sutaupomas laikas.

Pirmasis ir antrasis termodinamikos dėsniai taip pat nurodo, jog negali egzistuoti amžinieji varikliai. Pirmasis dėsnis sako, jog jei sistema negauna energijos iš išorės, ji gali atlikti darbą tik prarasdama vidinę energiją. Vidinės energijos kiekis sistemoje yra baigtinis dydis, taigi ji negali atlikti begalinio darbo. Vadinasi net jei kažkokia amžinai judanti sistema ir egzistuotų, ji negalėtų atlikti jokio naudingo darbo, nes kitaip sustotų. Beje, beveik amžinai judančios sistemos yra sukurtos: tai – superlaidžios medžiagos, kuriose elektros srovė (turinti energiją, taigi ir galimybę atlikti darbą) neslopsta nė trupučio jau keletą dešimtmečių, ir turėtų nenuslopti per gerokai ilgesnį laiką, nei dabartinis Visatos amžius.

Antrasis dėsnis sako, jog uždara sistema, laikui bėgant, artėja prie maksimalios entropijos būsenos. Tai reiškia, kad bet kokie energijos skirtumai tarp sistemos dalių laikui bėgant mažėja, taigi mažėja ir sistemos galimybė atlikti darbą nesąveikaujant su išorine sistema. Mat darbas gali būti atliekamas tik tada, kai kur nors vyksta energijos pokytis; uždaroje sistemoje pakisti gali sistemos dalies energija, bet tai negali įvykti, jei visoje sistemoje energija yra vienoda. Taigi negali egzistuoti net ir amžinai judančios uždaros šiluminės sistemos. Minėtieji superlaidininkai yra kvantinės sistemos, kurioms galioja šiek tiek kitokie dėsniai, taigi juose srovė galbūt gali judėti ir amžinai

Nežinodami termino entropija, ankstyvieji kosmogonijos tyrinėtojai atrado, kad įvairių technikų pagalba galima apversti entropijos judėjimą ir išplėsti  savo vidinį elektromagnetinį lauką, taip sąveikaujant su gerokai didesne, visatos lygio, sistema. dvasinis tobulėjimas 

<…įrašas nuolat bus pildomas…)