Ketinimo galia. Vieną dieną Meistras su vienuoliu mokiniu vaikščiojo po mišką. Buvo pavasaris, tirpo sniegas, lijo. Jie priėjo upelį. Įprastai ramus upelis, kurį galima buvo lengvai perbristi, šįkart kunkuliavo srove.
– Kaip manai, ar upės dvasia praskirs mums upelį, kad galėtume jį peržengti? – paklausė Meistras.
„Mokytojau, peršokim! Buvo graži pavasario diena ir jaunas, veržlus vienuolis, manė galįs viską. Jis žinojo, kad Meistrui patinka šis impulsyvus charakterio aspektas, todėl savo kalbos nevaržė. „Išsaugok savo spontanišką energiją ir paversk ją bodhicitta(altruistinis, nesavanaudis protas, vidinė motyvacija, pažadinanti visas gyvas būtybes)“, – nuolat kartodavo jam Meistras.
Abu tyrinėjo purviną, sraunų upelį.
„Bodhisatvos kelias nėra lengvas, kaip kad iš pradžių atrodo”, – pasakė Meistras. Jo balse buvo jaučiamas liūdesys.
Papasakosiu tau istoriją, -tarė Mokytojas.
Kartą gyveno nušvitimą pasiekęs brahmanas, kuris kiekvieną dieną eidavo klausytis Budos mokymo. Pakeliui jis turėjo kirsti upę, todėl jis šaukdavo upės dvasią: „Babu, praskirk upę! Aš noriu pereiti.” Upės dvasia gerbė brahmaną, o brahmanas taip pat gerbė upės dvasią, tad upės dvasia praskirdavo upę. Grįždamas namo, brahmanas vėl pasisveikindamas su upės dvasia, kuris ir vėl atverdavo kelią per upę.
Šis ritualas tęsėsi diena iš dienos, tas pats keitimasis žodžiais, kol vieną dieną upės dvasia labai nuliūdo ir nuėjo skųstis Budai. „Jis vis vadina mane Babu“, – pasakė ji. „Babu“ – taip kreipiamasi į tarną, žemos klasės ir nereikšmingą žmogų.
Buda paprašė brahmano susitikti su upės dvasia. „Ar pagarbiai bendravai su upės dvasia? Ar žiūrėjai į ją iš aukšto? – paklausė brahmano. „Neturėjau tokio ketinimo“, – atsakė jis. „Jeigu priverčiau upės dvasią taip jaustis, labai dėl to gailiuosi ir atsiprašau.
„Tu matai?” Buda sako upės dvasiai. „Jis tavęs atsiprašė ir tai nuoširdu. Toks jo įprotis, nes jis yra iš brahmanų kastos“, – pasakė Buda.
Baigęs pasakoti istoriją, Meistras pasakė mokiniui: „Nemanau, kad upės dvasia mums šiandien padės“. Ir jie pasuko atgal.
Mokinys suprato, kaip įpročiai formuoja žmogaus elgesį. Jis prisiminė dar vieną istoriją apie Budos mokinį Anandą.
Kartą Buda su Ananda vaikščiojo turgaus aikštėje. Tą dieną turgus jau buvo pasibaigęs – pardavėjų nebuvo, prekystaliai buvo tušti. Buda ant turgaus grindinio pamatė išmėtytus bananų lapus, į kuriuos pardavėjai vyniodavo prekes. Buda paprašė Anandos paimti vieną lapą ir apžiūrėti.
– Ar matai ką nors lapo viduje? – paklausė Buda.
– Ne, – atsakė Ananda.
– Kuo jis kvepia?
– Sūdyta žuvimi.
Ananda pakėlė dar vieną lapą. „ Šis jazminu kvepia“.
„Ką tai reiškia?” – paklausė Buda.
Ananda, kaip įprasta, sutriko.
„Tu nematai nei žuvies, nei gėlių“, – paaiškino Buda. „Bet tu gali užuosti dalykus, kurie liko, – buvusių dalykų likučius.”
Likučiai – verčiant reiškia ir ‚kvapo likučius‘ ir kartu ‚energiją‘. Kaip ketinimai, karmos matrica, įpročiai ir prielaidos yra susiję?
Karma – tai energijos rūšis. Mes negalime pamatyti karmos: ji per daug sudėtinga. Analogija jai gali būti mango sėkla. Mango sėkla nukrenta ir užaugina mango medį. Po trejų metų tas mango medis užaugina šimtą mangų, kurie vėl nukrenta ir užaugina naujus medžius, kurie taip pat veda vaisius, kol užaugina tūkstančius medžių. Viena sėkla arba vienas labai mažas veiksmas gali sukelti daugybę pasekmių. Tad jei aš, net ir neturėdamas tikslo kitam pakenkti, ar elgtis nepagarbiai, kenkiu, sukuriu karmą. Visi mes turime daugybę įpročių – esame netobuli, tad neturėtume labai rimtai žiūrėti į daugelį dalykų.
Ka svarbu išties – tai nevertinti kitų žmonių veiksmų, nes visi turime sunkumų, krizių, patiriame nelaimes. Nutiks, kas nutiks ir niekas negali sutrukdyti tam, kas nutiks.
Dėl to svarbu ugdyti beribę dvasinę pusiausvyrą
Dvasinę pusiausvyrą galime traktuoti kaip savo minčių ir emocijų harmonizavimo praktiką, taip pat ir kaip praktiką kitų atžvilgiu. Dvasinė pusiausvyra yra ypatingai svarbi, nes jei jos netaikysime praktikuodami atjautą, kils didelė rizika, kad būsime neobjektyvūs skirtingų būtybių atžvilgiu, teikdami pirmenybę toms, kurios mums rūpi labiau, nei toms, kurioms esame abejingi ar jas tiesiog ignoruojame.
Kai jaučiame emociją, kuri nepatinka, yra skausminga, priešinamės jai, ją atstumiame. Tame pasipriešinime apsigyvena skausmas. Tas skausmas patiriamas ir tam tikruose santykiuose ar situacijose, kai mums nepatinka žmogaus veiksmai arba nepatinka situacija, kurioje esame. Pavyzdžiui, jei per šalta, ar per karšta, formuojasi mumyse skausmo jausmas(šalta, kad net skauda). Bet koks šališkumas yra skausmo ir kančios forma. Skausmas – tai nepasitenkinimo forma, kurią svarbu pastebėti. Pastebėti savyje, atpažinti ir praktikuoti pusiausvyrą.
Bent jau galime išbandyti pusiausvyros praktiką, kad pamatytume, ar ji gali mums būti naudinga.
Pusiausvyra arba tinkamas nusiteikimas
Pusiausvyra yra viena iš keturių „širdies kokybių“ . Likusios trys – tai geranoriškumas(arba mylintis gerumas(loving kindness)), atjauta ir džiaugsmas. Geranoriškumas yra natūralus, pagrindinis gerovės ketinimas kurį turime visi, kai mūsų širdis yra atvira. Tai natūralus noras, nukreiptas į kitus ir į save. Kai šis noras susiduria su sunkumais ir išbandymais, jis virsta atjauta, o kai susitinka su grožiu, sėkme ar gėriu, – tampa džiaugsmu. Ketvirtoji kokybė – tai nusiteikimas, pusiausvyra. Pusiausvyrą dažnai apibūdiname kaip širdies ar proto stabilumą, kuris padeda susidoroti su tuo, kas sunku, negriaunant, nesusipykstant ar neužsidarant atskirtyje. Tai širdies kokybė, kuri sugeba išbūti su tuo, kas sunku, taip pat kaip ir tuo, kas malonu; nebijodama prarasti, nenorėdama apsiginti, sulaikyti ar gauti daugiau naudos. Dar vienas žodis, reiškiantis pusiausvyrą, kirba galvoje – ramybė. Kai esame nurimę, gebame išlaikyti prieigą prie savo vidinių išteklių ir proto pusiausvyros.
Tinkamas nusiteikimas kitoms trims širdies kokybėms suteikia platumo, gylio ir tęstinumo.
Pusiausvyra pasiekiama praktikuojant Djana, – proto sutelkimą, meditaciją.
Mums patinka manyti apie save, kaip apie geranoriškas būtybes, bet pastebėkite, kad esame geranoriški tol, kol viskas vyksta taip, kaip norime. Kai nesiseka taip, kaip norime, mūsų geranoriškumas akimirksniu išgaruoja.
Pusiausvyra reikalauja iš mūsų drąsos – nusiteikimo palaikyti harmoningą ryšį su tuo, su kuo susiduriame. Drąsa susitikti su tuo, kas yra – tai aukščiausia budizmo psichologijos kokybė ir ji yra susijusi su įžvalga ir išmintimi. Pusiausvyra – nėra tik sprendimas, kurį galime priimti: „Leiskite man būti pusiausvyroje tuoj pat, susidūrus su šiais sunkumais“. Ne.
Pusiausvyra yra pagrįsta giliu nepastovios, nestabilios, kintančios, nepatikimos ir sąlyginės tikrovės prigimties suvokimu ir įsisąmoninimu. Per įžvalgas, susipažindami su tikrove ir pastebėdami besikeičiančią dalykų prigimtį, mes ugdome vidinį stabilumą. Patirdami visa ko laikinumą, ugdome stabilią, atsparią širdį.
Praktika
Atsisėskite patogioje pozoje ir iškelkite ketinimą į pirmą planą:
„Esu nusiteikęs išlaikyti proto pusiausvyrą; išlaikyti bent kažkokią ramybę. Man tikrai įdomu sužinoti, ar įmanoma protą išlaikyti stabilų ir subalansuotą ir neįkristi į nerimą ar baimę.“
Galbūt norite išmokti ramiai ir drąsiai išbūti situacijoje ir patirtyse. Turėdami tokį ketinimą, smalsumą, tyrinėdami ar įmanoma tai išmokti, skirkite akimirką savo kūno pojūčiams. Koks jausmas šiuo metu būti savo kūne? Ar viskas, ką jaučiate, yra OK? Ar galite priimti šį kūną, protą, širdį tokius, kokie jie yra? Tai kvietimas praktikuoti pusiausvyrą. Ar viskas, kas yra, gali būti Ok, kaip yra, – būtent šią akimirką?
Tyrinėdami pusiausvyros kokybę, prisiminkite dalykus, kurie yra neišspręsti arba kurie yra sudėtingi. Pirmiausia galite pagalvoti apie draugą, kuris patiria šiuo metu iššūkius santykiuose, finansuose, profesinėje veikloje ir pasižiūrėkite, ar galite jį laikyti savo mintyse švelniai ir ramiai. Toks yra pirmas žingsnis, dar iki bandant rasti problemos sprendimą arba imantis veiksmų. Patyrinėkite, ar galite atpažinti ir tyliai įsivardinti, kas vyksta. Mintis, kuri gali pagelbėti: „“..Tas ir tas…“ dabar vyksta tavo gyvenime. Sunkumai, su kuriais susiduri yra šie: „čia…įvardinkite juos sau…“ .” Tai faktinis to, kas vyksta, pripažinimas – nenusigręžiant, nekaltinant, neteisiant, be nerimo; tiesiog laikant arba mokantis išlaikyti, išbūti su tiesa. „Štai kaip tau dabar yra“.
Patyrinėkite keletą akimirkų ir užbaikite prisimindami palinkėjimą su atjauta: „Lai savyje ir aplink save rastum resursų, reikalingų tai įveikti arba tai priimti“.
Grįžkite į erdvę, kurioje esate, pripildytą tylos ir ramybės. Pastebėkite savo proto būseną. Galbūt jus apėmė nerimas, o gal ne. Nevertinkite, neanalizuokite. Tiesiog pastebėkite viską, kas iškyla, ir pažiūrėkite, ar erdvė, ramybė ir tyla jumyse ir aplinkui gali padėti atkurti pusiausvyrą.
Toliau galite pagalvoti apie gyvenimo aspektą, su kuriuo jūs susiduriate, kuris yra neišspręstas ar netenkinantis jūsų, galbūt keliantis nerimą – ne patį sunkiausią dalyką, bet kažką, kas yra neaišku ar sudėtinga. Padedanti mintis būtų: „Man dabar taip yra… Šiame mano gyvenimo aspekte turiu tokį ir tokį iššūkį, sunkumą“, ir tiesiog labai paprastai ir nuoširdžiai, atpažinkite iššūkį. „Ar yra Ok, kad ši situacija yra neišspręsta arba neaiški? Ar yra OK kol kas, kad aš to ir to nesuprantu? Pažiūrėkite, ar galite priimti, kad nežinoti yra OK.
Patyrinėkite keletą akimirkų ir užbaikite prisimindami palinkėjimą su atjauta „Ar galiu rasti savyje drąsos, kūrybiškumo, atjautos, stiprybės, kantrybės susidoroti su šia situacija arba ją įveikti? Ar galiu rasti resursų viduje ir išorėje, kurie man padėtų pereiti sunkumus?“
Paleiskite, nesikabinkite į mintis, iškylančias procese, tiesiog kaskart grįžkite į buvimą čia ir dabar ir pastebėkite tylą, ramybę ir erdvę. Praktikuokite proto lankstumą, kuris geba tiek analizuoti, svarstyti, tiek paleisti ir prisiminti ką nors kita.
Pasidžiaukite toliau mintyse žmogumi, kuriam sekasi. Pagalvokite ir įvardinkite jo gerąsias savybes ir džiaukitės jomis. Pagalvokite apie žmogaus intelektą, gerumą, humorą, unikalumą. Ir palinkėkite mintyse: „Tegul tavo gerosios savybės tave saugo. Tegul tavo gerosios savybės būna tavo investicija į pasaulį“. Atkreipkite dėmesį į proto ir širdies būklę. Nenustebkite, jeigu nuovargio apimtas protas užstrigs ir jam nepavyks suprasti, kas vyksta. Protas taip pat yra gyvas – tai, kas jame vyksta yra natūralu. Viskas, kas yra, yra tai, kas yra.
Pabaigai palinkėjimas mums visiems:
Lai mūsų gerosios savybės mus saugo.
Lai mūsų gerosios savybės – tos, kurias ugdome, ir tos, kurios jau įsitvirtino – apsaugo mus.
Lai gerosios mūsų savybės būna mūsų indėliu į geresnio pasaulio sukūrimą.
 
Wahe Guru,
Eglė Joana