Kaip medituoti, jeigu neįstengiu net atsisėti ant pagalvės? 
Pastaruoju metu medituodama rytais susidūriau su stipriu baimės jausmu. Atrodo, kad ji iškyla iš niekur ir susitelkia į kažkokį objektą arba pasireiškia kaip bevardis dalykas. Kaip man su tuo susitvarkyti?
Baimė yra tai, kas nutinka, kai tikrovė susiduria su iliuzijomis. Mūsų praktika dažnai būna įtakojama lūkesčių– lūkesčių apie tai, kas mes esame, kodėl praktikuojame ir kokia turėtų būti mūsų praktika. Kai iliuzijos sklaidosi ir į jų vietą įžengia baimė. Mūsų charakterio savybės, metų planai ir idėjos iš tiesų kaip snaigės nukrenta ant karšto meditacijos akmens.
Galbūt pirmą kartą patiriate nuobodulį, ar paskanaujate tuštumos. Kol jūsų patirtis netampa stabili, šalia gyvena baimė. Baimė, kad viltys, svajonės, visas gražus gyvenimas netrukus subyrės. Kuo nuosekliau ir dėmesingiau praktikuojate ir kontempliuojate tuštumą, tuo intensyviau patiriate suvokimą, kad viskas, ką laikėte tikru, ilgalaikiu ir patikimu, išnyksta, įskaitant ir jūsų motyvaciją medituoti ir pačią praktiką. Apninka laikinumo ir nepatikimumo pojūtis. Ištinka krizė, kurios šaknys – tai išnykimas, o išnykimas gąsdina, jo kartais neįmanoma ištverti.
Tačiau tai ir yra esminis momentas jūsų praktikoje ir iššūkių maratonuose. Kiekvieną kartą pastebėję savo baimę ir ją suvokdami, turite pasirinkimą: galite pripažinti savo sunkumus ir su tuo dirbti, arba galite bėgti nuo realybės ir ieškoti prieglobsčio išorėje: blaškydamiesi iš vietos į vietą, naudodami vaistus, lankydami savaitgalio seminarus, kurie padeda laikinai pagerinti nuotaiką, iš esmės nesvarbu kur, kad tik nesusitikti su situacijomis, kurios išjudina būties pamatus.
Bet jei nuspręsite nebėgti ir išdrįsite likti praktikoje, galite priimti neatšaukiamą tikėjimą keliu, kuriuo einate, Dharma. Pasitikėkite nuoširdžiai patirtimi tų, kurie jau praėjo ir aprašė savo patirtis ar keliauja kartu šiuo metu. Galite pasirinkti tyrinėti savo protą, jo aspektus, tyrinėti savo šešėlį ir šviesą, bet tai jau nebus patogu. Šiame praktikos etape labai svarbus dvasinio draugo ir grupės palaikymas.
Tuo pačiu galite būti atjaučiantys, priimti save tokius, kokie esate, ir paleisti tai, kuo apsimetate esantys. Noriu patikinti jus, kad krizė yra normalus praktikos etapas. Mes visi įžengiame į dvasinį kelią kartu su savo ego, todėl turime daug ego pagrįstų lūkesčių ir baimių.  Pati praktika beveik niekada nebūna tokia, kokios tikimės. Mums nepatogu pripažinti, kad dažnai atrodo, jos praktiką atliekame neteisingai, kažko mokytojas mums nepasako, nes: „Kuo daugiau medituoju, tuo blogiau darosi“. Mokytojas į tai dažnas atsako, kad kai pamatysime savo ribotumą ir tamsą, ateis šviesa. O jei matome tik savo gerąsias savybes, tai jau tampa problema.
Jeigu ir toliau praktikos dėka bandysite kurti savo asmeninę nirvaną, kentėsite dar labiau. Jei naudosite praktikos įrankius, šlifuojančius intelektą ir aiškumą savanaudiškiems(malonumo) tikslams, anksčiau ar vėliau realybė susidurs su jūsų pačių fake(iliuziniu) vaizdu. 
Kyla klausimas natūralus. Tai ką daryti?
Kai medituojant kyla baimė, mokykitės pamatyti tai, kas vyksta kiekvieną akimirką: kaip protas, ar ego bando įsikabinti į savo lūkesčius ir projektuoja baimę. Taip mokysitės išsilaikyti dabartyje. Likdami dabartyje galite paleisti praeitį ir ateitį, kurios ir generuoja baimes. Atpažindami paleiskite įsikabinimą, nesvarbu kaip, ar grįždami prie dėmesio objekto – mantros, garso, pojūčių kūne, laikysenos, kvėpavimo, vizualizacijos, ar nekonceptualios erdvės. Pasitelkę vidinį ketinimą, nuoširdumą, sąžiningumą su pačiu savimi ir pasitikėjimą, galite kontempliuoti savo baimes ir žengti už jų gilyn ten, kur dar niekada nebuvote.
 
Wahe Guru,
Eglė Joana