Kartais mane apima begalinis liūdesys. 
Liūdesys dėl nesėkmių, neišnaudotų galimybių, nelaimių, ligų. Kai nusiviliu gyvenimu, ieškau įkvėpimo herojuose, kurie surado kelią kaip su sunkumais susitvarkyti ir užrašė bei pasidalino savo atradimais su pasauliečiais.
Zen Meistras Roshi kartą pasakė savo mokiniams, kai jie pradėjo skųstis dėl neišnaudotų galimybių, kad jam liūdna, kad iki šiol mokiniai neišmoko vertinti savo gyvenimą ir pakvietė juos priimti šį trumpą, pašėlusį gyvenimą kaip pilnavertį ir išsipildžiusį. Nietzsche, kurio kančios ir netektys buvo gerokai didesnės nei daugelio mūsų, tikina, kad didžiausias iššūkis gyvenime yra amor fati, – mylėti savo likimą. Likimas yra tai, kas duota: kas tiesiog yra, norime to ar ne. Tikrovė yra tokia, kokia ji yra, o nusivylimas, kad praeitis buvo tokia, kokia buvo, – tai dvasinio silpnumo požymiai. Ecce Homo jis rašo: „Žmogaus didybės formulė yra amor fati: . . . ne tik priimti tai, kas duota, neslėpti sunkumų. . . bet ir juos pamilti“.
Dažnas iš karto sutinkame, net nepasigilinę į atsakymą, kad jau aš tai tikrai branginu savo gyvenimą. Išties tą akimirką iškyla prisiminimuose laimingi, ramybės, draugystės, meilės ir juoko pripildyti paveikslai iš praeities. Tiesa sakant tą laikotarpį 100 procentų priimtume su dėkingumu. Tačiau skubotas atsakymas nebūtų patenkinęs dvasinių lyderių. Maezumis greičiausiai būtų atsidusęs su rūpestingu nusivylimu; Nietzsche – atvirai pasmerktų. Jie kvietė pastebėti, atpažinti ir su begaliniu dėkingumu priimti gyvenimišką chaosą – malonų ir skausmingą, bei mylėti tai, ko negalime pakeisti, kad ir kaip mus sekintų. Jie kvietė tolygiai mylėti kas šviesu ir kas tamsu, tai, kas kelia pasišlykštėjimą, nes tai ir yra: tikrovė, žiūrinti mums į veidą.
Tačiau ar aš turiu pakankamai dvasios jėgų mylėti ir branginti savo traumas ir ligas, žeminančias silpnybes, nesąžiningumą, godumą, egocentriškumą ir daugybę iš baimės ir pažeidžiamumo atliktų veiksmų, kuriais visa tai paslėpiau nuo kitų akių? Ar aš galiu priimti viską, ką turėjau padaryti, bet nepadariau, viską, ko neturėjau daryti, bet padariau? Aš krūpčioju kas kartą vos prisiminusi tai. Juk norėčiau pamiršti visas savo charakterio silpnybes, nematyti savo tamsos ir apsimesti, kad jos neegzistuoja, tačiau tamsios mintys kaip kokie audros debesys kasdien praplaukia galvoje, kaskart tik didindamos nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą. Ne, kaltė ir gėda tikrai mano gyvenime nedominuoja,- sėkmės, malonumų, džiaugsmo laikotarpių yra daugiau, tačiau gėda ir ypatingai kaltės jausmas mane laikas nuo laiko sunkiai prislegia ir aš pridarau dar daugiau nesąmoningų veiksmų, kad tą kaltę paslėpčiau.
Taigi, kaip galiu mylėti savo gyvenimą, įskaitant žeminančias dvasios nesėkmes? Kartais atrodo, kad tai yra neįmanoma misija.
Tada dar perskaitau New age savipagalbos knygutę, kuri patvirtina, kad neturėčiau vertinti to, kas neįvertinama, kad neužsiimčiau saviagresija, o mano atkalūs bandymai priimti nemylimus savo praeities, charakterio ir viso to, ką neprašomas gyvenimas padovanojo dalykus, yra tik tuščias gyvenimo švaistymas.
Padarau pauzę. Susimąstau. Pripažinsiu,- neskanu ir žarnos verčiasi vien nuo minčių apie nemalonius dalykus.
Ir vis tik, jeigu įsivaizduotume, kad didysis Zen meistras ir pasaulinio garso filosofas nepatyrė nepakeliamų nesėkmių, kančių ar nepadarė nedovanotinų klaidų, būtume neteisūs ir taip praleistume jų mokymų prasmę. Tiesą sakant, prasmė tai visai paprasta: net ir juodžiausioje tamsoje, pažeminime, kančioje galime įžvelgti kitą pusę. Mes galime sąmoningai pasirinkti įžvelgti pasaulio didybę ir grožį tame, ką mums atneša šiandien gyvenimas, kuriame telpa sunkumai, iššūkiai, kančia. Kadangi esame ribotos būtybės, skausmas, nesėkmės ir nusivylimas neišvengiamai yra įausti į mūsų gyvenimo audinį. Priimdami šį faktą, mes susitaikome su faktu, ką reiškia tiesiog būti žmogumi, kada savęs priėmimas yra pagarbos sau esmė, o pabudimo pirmas žingsnis ir prasideda nuo pagarbos sau. Kadangi praeitis yra tokia, kokia yra, ir dėl to aš esu tokia, koks esu, mano užduotis yra priimti, talpinti, pilnai išgyventi visą savo gyvenimą be neigimo ir pasibjaurėjimo. Trūkstant gilesnio, visa apimančio savęs integravimo lygio, aš tikrai nedirbu su tuo, kas aš esu, todėl eliminuoju vienintelę galimybę gyvenime atlikti transformacinius žingsnius. Juk gyvybės pilni yra tie žmonės, kurie išmoko šypsotis visoms savo patirtims, atvirai ir sąžiningai. Juodžiausią gyvenimo upę perplaukę, gyvybinės energijos pilni žmonės mus traukia kaip magnetas, nes mums rodo, kad tamsa nėra jau tokia baisi, ir į ją galime ne tik pasižiūrėti akies krašteliu, o ir pačiupinėti gyvai.
Atpažindama kas esu, mokausi nereaguoti, išsaugoti ramybę bet kokioje gyvenimo situacijoje. Atpažinimas, priėmimas ir sutikimas (recognize->accept->agree) yra esminis, neginčijamas išeities taškas suteikiantis žmogui galią nerti gilyn į tamsius gyvenimo vandenis. Šiam procesui įkūnyti reikia ne tik didžiulės drąsos, bet ir disciplinos. Integruodami visas savo patirtis, išmokstame kūrybiškai spręsti problemas, kurios anksčiau mus surakindavo, versdavo bėgti ir slėptis. Mes tampame savo gyvenimo kūrėjais. Nietzsche šią praeities reintegraciją pavadino „žiniomis, įgytomis per kančią“. Ši praktika reikalauja tiesos ir atvirumo sau, nes gebėjimas toleruoti tiesą apie save ir pasaulį, reiškia nuskausminamųjų vaistų atsisakymą ir susitikimą su tuo, kas yra.
Baisu? Tokia yra vidinės laisvės kaina. Kiek tiesos aš galiu pakelti, apimti, kaip plačiai galiu apjungti džiaugsmą ir kančią, savo silpnybes ir stiprybes, sėkmes ir nesėkmes ir suausti jas į suprantamą visumą – tokia ir mano dvasios stiprybė.
Tiesa išlaisvina 😊
Ši tiesa apima ne tik mano pasirinkimus ir sprendimus. Tiesa talpina savyje ir tuos gyvenimo aspektus, kurių sukūrimo aš negalėjau įtakoti – šeimos, bendruomenės, kultūros, kalbos, tradicijos, istorijos pėdsakus. Visa tai tiesiog atsitiko – tai didingas likimas, kuris nutiko dėl kokių nors man nežinomų priežasčių. Ir iš savo pusės galiu turėti gryną ketinimą sugerti į save visų gyvų būtybių kančias ir duoti pažadą jas sumažinti, atstatyti tiesą visų gyvų šios žemės būtybių labui. Taip visos gyvos šios žemės būtybės dalyvauja naujo pasaulio kūrimo procese.
Šiandien toliau kontempliuoju, kaip mylėti tai, ko, tiesą sakant, nemyliu. Savo kančią, nusivylimą sprendimais, patį gyvenimą… Nuo ko man pradėti? Ir mane apima liūdesys… 🙁
Ir tokia išganinga mintis iš paprasto gyvenimo atėjo. Klausau kaip mano vaikai apie maistą, kurio jie kažkada nemėgo, sako. Na va, – pagaliau per laiką išsiugdžiau skonio receptorius ir dabar jau šį maistą mėgstu. Jie nenuleisdami rankų ir burnos 🙂 bandė ragauti tol, kol kažkoks maistas tapo jų dalimi.
Tą pati modelį galime pritaikyti ir muzikos klausymui. Ar pamenate, kiek užtrukote, kol per klasikinės muzikos koncertus nustojote užmiginėti, ar tapę”pažengusiais klausytojais” raudonuoti iš gėdos, kai kaimynas užknarkia per pasaulinio garso žvaigždės rečitalio kulminaciją.
Meilė – išugdomas jutimas. Mokymosi mylėti procesui reikia ir kantrybės, ir disciplinos, ir atkaklumo. Amor fati – mylėti tai, kas duota, ko negaliu pakeisti. „Tegul nuo šiol tai būna mano meilė“, – rašo Nietzsche. „Kada nors aš noriu būti tik „taip“ tarėju. Taip savo praeičiai. Taip savo dabarčiai.
Kaip tai įgyvendinti?
Per kasdienę praktiką. Kundalini joga, kaip bet kuri kita jogos rūšis, ar susitelkimo praktika – tai puikus savidisciplinos įrankis, padedantis priimti realybę tokią, kokia ji yra. Paprasti žingsneliai. Žaidimas. Eksperimentas. Tiesiog pabundi ir džiaugiesi kas esi ir kur esi. O mylėti dabarties būseną, nesigėdijant savo gyvenimo ir pačio savęs – tai ekstaziška laisvės patirtis, – dalinasi praėję kelią išminčiai.  
Galima nepailstamai ginčytis, kad daugelio jogos mokymų tikslas yra pažadinti jus iš miego dėl paprasto fakto suvokimo: tai yra jūsų gyvenimas. Štai viskas. Ir tai ne slegianti, o džiaugsminga mintis.
Labas rytas !
Štai ir nutiko mano gyvenimas!