Įžvalgos meditacija – tai atradimų kelias.
Iš Jack Kornfiel(JAV), Vipassana judėjimo Theravados Budizmo tradicijoje mokytojo, paskaitų.
Bėgant amžiams ir skirtingose kultūrose buvo sukurta daugybė budizmo praktikos metodų ir sistemų, tačiau pabudimo esmė išliko ta pati: kiekvieną akimirką aiškiai ir tiesiai matyti savo patirtį, būti sąmoningam, išlikti dėmesingam. Praktika ir 21 amžiuje apima sistemingą sąmoningumo ugdymą, kurį Buda pavadino keturiomis sąmoningumo tiesomis: kūno suvokimu, jausmų suvokimu, psichinių reiškinių suvokimu ir tiesos, patirties dėsnių suvokimu.
Nuo ko mums pradėti? Viename iš senovės budizmo tekstų yra toks trumpas eilėraštis:
Pasaulis susipynęs į mazgą.
Kas gali išnarplioti susipynusį?
Norėdami išnarplioti susipynusį į mazgą pasaulį, sėdame į meditacijos praktiką. Norėdami išsinarplioti patys iš mazgo, išsilaisvinti, pradedame lavinti savo dėmesį. Pradžioje mokomės suprasti, kada ir kaip mus apima baimė, pasibjaurėjimas, kančia. Tai reiškia, kad mokomės atkreipti dėmesį į savo kasdienę patirtį per kurią išmokstame klausytis savo kūno, širdies ir proto. Išmintį įgyjame ne kurdami idealus, o mokydamiesi aiškiai matyti dalykus tokius, kokie jie yra.
Ne vienam natūraliai kyla tada klausimas. Kas yra ta meditacija?
Apie meditaciją prirašyta šimtai knygų, yra šimtai teorijų, žinynų, tekstų, idėjų. Yra keli šimtai meditacijos mokyklų, kurios apima maldą, apmąstymus, atsidavimą, vizualizaciją ir daugybę būdų kaip nuraminti ir sutelkti protą. Taip prasideda sąmoningumo mokymasis ir savęs tyrinėjimo procesas. Šiuo požiūriu paklausti: „Kas yra meditacija? iš tikrųjų yra tas pats, kas paklausti: „Kas yra protas? arba „Kas aš esu?” arba „Ką reiškia būti gyvam, būti laisvam? – tai klausimai apie esminę gyvenimo ir mirties prigimtį.
Kiekvienas turime atsakyti į šiuos klausimus iš savo patirties, per atradimus savyje.
Tai ir yra meditacijos esmė.
Atrasdami atsakymus per savo patirtis mes prisipildome įvairių išgyvenimų. Kitu atveju didžioji gyvenimo dalis prabėga iš inercijos, autopilotu. Retai kada skiriame laiko permąstymams kas yra mūsų gyvenimas, ką mes čia veikiame. O mes gimstame, senstame ir galiausiai mirštame; mėgaujamės, kenčiame, pabundame, miegame – ir viskas – pabaiga. Supratimas apie kančias, susijusias su gyvenimo tarpsniais: gimimu, senėjimu ir mirtimi, paskatino Budą giliai susimąstyti, dėl ko taip vyksta ir kaip galime išsilaisvinti iš kančios. Toks buvo Budos klausimas. Nuo šio klausimo jis pradėjo savo praktiką.
Pradėdami medituoti kiekvienas turime užduoti sau svarbų gyvenimo klausimą. Pažinti save ir savo gyvenimą – tai meditacijos esmė: pažinti, suprasti ir išsilaisvinti.
Yra keletas pažinimo lygių. Mes galime pažinti skaitydami apie mokytojų ir išminčių patirtis. Pradėdami meditacines praktikas, kiekvienas jau greičiausiai perskaitėme didžiulį kiekį informacinių šaltinių. Nors toks supratimas ir yra naudingas, tačiau svarbu suvokti, kad šaltiniuose yra kažkieno kito patirtis, kažkieno kito gyvenimas.
Toliau seka gilesnis supratimas, pagrįstas mūsų pačių svarstymais ir apmąstymais: „Aš tai apsvarsčiau, permąsčiau, išanalizavau. Dabar jau žinau, kaip tai veikia“. Labai daug galime sužinoti proto pagalba. Tačiau visada galime išsikelti klausimą: o ar yra kitas dar gilesnis pažinimo lygis?
Kas nutinka, kai pradedame kelti svarbiausius savo gyvenimo klausimus? Kas yra meilė? Kas yra laisvė? Į šiuos klausimus nepavyks atsakyti pasitelkus antrinius ar intelektualaus suvokimo būdus. Į esminius gyvenimo klausimus atsako intuityvus, tylus, betarpiškas žinojimas ir matymas.
Kaip mokytis ? Tradiciškai šis supratimas atsiveria ir gilėja plėtojant tris būties aspektus:
sąmoningo elgesio;
širdies ir proto sutelkimo;
vizijos ar išminties aiškumo aspektus.
Sąmoningas elgesys: penkios mokymosi gairės
Pirmasis aspektas, sąmoningas elgesys arba dorybė, reiškia harmoningą ir rūpestingą elgesį su mus supančiu pasauliu. Kad dvasinė praktika vystytųsi, labai svarbu savo gyvenime susikurti moralinio elgesio kodeksą. Buda apibūdino penkias pagrindinės moralės sritis, kurios veda į sąmoningą gyvenimą. Tai greičiau yra praktinės gairės, padedančios gyventi harmoningiau, ugdyti ramybę bei psichinę galią.
Pirma priesaika prašo gerbti ir rūpintis visomis gyvybės formomis. Nors tai skamba akivaizdžiai, mes vis tiek sugebame tai pamiršti, kad net mažiausios būtybės nenori mirti. Taigi praktikuodami šį priesaką išmokstame nebekurti skausmo nei sau, nei kitiems.
Antra priesaika prašo susilaikyti nuo vagystės, – neimti to, kas nėra mūsų. Nevogti, atsisakyti godumo ir neimti per daug. Dar pozityviau, tai reiškia jautriai ir atsargiai naudoti daiktus, ugdyti jausmą, kad dalijamės šiuo gyvenimu su visais mūsų planetoje. Kad išgyventume, mums reikalinga visa ekosistema: augalai, gyvūnai, vabzdžiai, ištekliai. Tam tikra prasme visi esame vienoje valtyje, kurioje kartu gyvena daugybė būtybių. Mes susiję su bitėmis, vabzdžiais ir sliekais. Jei nebūtų sliekų, kurie aeruotų dirvą, ir jei nebūtų bičių, kurios apdulkintų pasėlius, badautume. Mums reikia bičių ir vabzdžių. Mes visi susiję, – ir ši mintis yra grynosios ekologijos šaltinis: mes visi gimėme iš žemės, visi į ją sugrįšime. Dėl šio ryšio jausmo galime apsispręsti dalintis su kitais, gyventi dosnų gyvenimą.
Dosnumą iš tikrųjų galime praktikuoti, kaip ir bet kokią kitą techniką. Praktikuojant, dosnumo dvasia įtakoja mūsų veiksmus, mūsų širdys tampa stipresnės ir lengvesnės. Dosnumas gali atverti naujus atjautos ir gilaus džiugesio lygius.
Tradiciškai yra įvardinami trys dosnumo lygiai ir mes esame skatinami ugdyti dosnumą bet kokiame iš širdies kylančiame lygmenyje. Pradžioje tai gali būti ketinimas atiduoti. Paimame daiktą ir svarstome: „Na, tikriausiai vis tiek jo nenaudosiu. Gal jau galiu atiduoti. Bet gal dar ne, norėčiau pasilikti kitiems metams. Ne, dar neatiduosiu“. Net ir šis lygis yra pozityvus. Jis apdovanoja mus džiaugsmu ir padeda pagrindus gilesniam lygiui.
Sekantis dosnumo lygmuo, kurį galime atrasti, vadinamas draugišku dovanojimu. Jis atrandamas per ryšį. „Prašau priimkite tai, ką turiu; mėgaukitės tuo, kuo aš mėgaujuosi“. Atvirai dalindamiesi savo laiku, energija, turimais daiktais jaučiamės dar geriau. Dalintis yra smagu. Faktas, kad mums nereikia daug turtų, kad būtume laimingi. Būtent mūsų santykis, ryšys su besikeičiančiu gyvenimu lemia ar išgyvensime laimę ar liūdesį.
Gerą dosnumo pavyzdį patyriau prieš kelias savaites Vilniaus centre. Ėjome anksti ryte su drauge pasivaikščioti ir Kudirkos aikštėje pamačiau savo rajono paštininką. Paštininkas mynė dviratį. Norėjau prieiti, pasilabinti. Tik jis mikliai pasuko dviračio vairą suolelio link, pravažiuodamas išsitraukė iš kišenės paruoštą piniginę kupiūrą ir skubriai įkišo ją ant suoliuko ką tik pabudusiam benamiui į kišenę. Net man nespėju prasižioti, apsisuko ir numynė tolyn.
Laimė kyla iš širdies.
Trečiasis dosnumo lygmuo yra karališkas. Mes paimame savo brangiausią laiką, energiją ar materialius daiktus, pačius geriausius, kuriuos tik turime – ir kam nors su džiaugsmu atiduodame sakydami: „Prašau, ar tau tai patiktų ar norėtum?“. Mes atiduodame ir išgyvename begalinį džiaugsmą dėl savo veiksmo.
Kai pradedame mokytis būti dosnesni, skiriame daugiau savo laiko, energijos, gėrybių, pinigų, po kurio laiko atrandame būdus, kaip praktikuoti dosnumą ne tik dėl savo įvaizdžio ar noro įtikti, bet ir kaip grynos laimės šaltinį savo gyvenime. Žinoma, tai nereiškia, kad atiduoti turime viską. Tai būtų per daug, nes mes turime pasirūpinti ir savimi. Tačiau patirti dosnumo praktikavimo galią yra ypatingas jausmas. Tokia galimybė – tai dovana kiekvieno mūsų gyvenime.
Trečias sąmoningo elgesio priesakas – susilaikymas nuo melagingos kalbos. Kalbėkite išmintingai, atsakingai ir tinkamai. Kalbėkite suvokdami naudojamų žodžių energiją. Tiek daug laiko praleidžiame kalbėdami, analizuodami, diskutuodami, plepėdami ir planuodami. Dauguma šių pokalbių nėra sąmoningi. Iš tiesų pasirinkdami ką kalbėti galime atsižvelgti į tai, koks mūsų pokalbio ketinimas, kas mus motyvuoja ir kaip jaučiamės. Galime pastebėti, kada kalbame dėl malonumo, kada dėl naudos, kada norėdami atrasti tiesą, kada išgirsti kitą. Praktikuodami sąmoningumą galime pradėti suprasti ir atrasti kalbos galią.
Kartą Meistras buvo pakviestas išgydyti sergantį vaiką malda. Minioje stebinčių atvykusį Meistrą, vienas skeptikas išreiškė abejones dėl anot jo paviršutiniško gydymo būdo. Meistras atsisuko į jį ir pasakė: „Tu nieko nežinai apie šiuos dalykus – esi kvailys“ Skeptikas labai susinervino. Jo veidą išpylė raudonis, jis visas drebėjo iš pykčio. Vis dėlto, nespėjus anam atsakyti, meistras dar kartą prabilo ir paklausė: „Jeigu vienas žodis gali tave uždegti ir supykdyti, kodėl kitas žodis negali išgydyti?
Trečiuoju priesaiku mūsų prašoma būti atidiems ir leisti savo kalbai kilti iš širdies. Kai kalbame tai, kas yra tiesa, žmones traukia prie mūsų. Kai mes esame atidūs ir sąžiningi, mūsų protas tampa tylesnis ir atviresnis, o širdys – laimingesnės ir ramesnės.
Ketvirtasis priesakas – susilaikyti nuo netinkamo seksualinio elgesio – primena nesielgti vedamam seksualinio potraukio taip, kad būtų pakenkta kitam. Tai reiškia, kad seksualiniuose santykiuose turime būti atsakingi ir sąžiningi. Seksualinė energija yra labai galinga. Šiais greitai besikeičiančių santykių ir seksualinių vertybių laikais mūsų prašoma suvokti, kaip naudojame šią galią. Jei šią energiją savo gyvenime susiesime su godumu, išnaudojimu ir prievarta, tik didinsime kančią. O seksualumas gali būti susietas su širdimi ir tapti meilės, rūpestingumo ir tikro intymumo išraiška. Beveik visi turime abi patirtis: tam tikru seksualinio gyvenimo etapu seksą siejome su godumu ir išnaudojimu; arba norėdami giliai paliesti kitą žmogų. Sąmoningas seksualumas yra esminė sąmoningo gyvenimo dalis.
Penktas priesaikas – susilaikymas nuo besaikio svaiginančių priemonių vartojimo. Jis skatina mus vengti vartoti protą aptemdančias svaiginimosi priemones ir savo gyvenimą skirti budrumo ugdymui. Sąmonės netekimas ir svaigalų vartojimas sukelia skausmą ne tik mums patiems, mūsų šeimoms, bet ir visiems, prie kurių prisiliečiame. Sąmoningai gyventi nėra lengva – tai reiškia, kad turime susitikti su baimėmis ir skausmu, kurie meta iššūkį mūsų širdžiai. Mums tenka gilintis į skausmo priežastis, dirbti su savo tamsa, tačiau harmoningo santykio su pasauliu užmezgimas visada grįžta su kaupu – dovanoja lengvumo ir gilaus džiugesio jausmą.
Proto sutelkimas
Iš sąmoningo elgesio pagrindų kūrimo, išauga antrasis kelio aspektas, vadinamas samadhi, arba proto sutelkimo ir susikaupimo, vystymas. Kai į savo išorinį gyvenimą įnešame dorybių malonę ir harmoniją, galime pradėti kurti vidinę tvarką, ramybės ir aiškumo jausmą. Tai formali meditacijos sritis, kuri pradedama lavinant širdies ir proto susikaupimą. Tai reiškia proto surinkimą arba proto ir kūno apjungimą, sutelkiant dėmesį į savo patirtį dabarties akimirkoje. Dėmesio sutelkimo ir išlaikymo įgūdžiai – tai ne tik meditacijos pagrindas, bet ir pagrindinis įgūdis daugelyje veiklų: ar tai būtų menas, ar sportas, IT ar savęs pažinimo sritis. Meditacijos metu sutelkimo įgūdžiai ugdomi pasitelkiant įvairias technikas: kvėpavimą, vizualizacijas, mantras arba konkrečius jausmus, pavyzdžiui, meilės ir gerumo(loving kindness/metta).
Proto sutelkimas tai paprastas procesas, kurio metu dėmesys sutelkiamas į vieną objektą, pavyzdžiui kvėpavimą, ir visos meditacijos metu vėl ir vėl grąžinamas į tą objektą. Tokio proceso metu reikalaujama atsisakyti minčių apie praeitį ar ateitį, fantazijų ir prisirišimų, bei dėmesiu sugrįžti į tai, kas iš tikrųjų vyksta: tikrąją jausmo akimirką, kai stebime kvėpavimą tokį, koks jis yra. Samadhi neatsiranda savaime – reikia praktikos.
Viename kazino Las Vegase yra užrašas: „Norėdami laimėti, turite pabusti “.
Tas pats pasakytina ir apie meditaciją. Samadhi kūrimas primena lęšio poliravimą. Jei norime pamatyti smulkiausias kūno ląsteles ir kaip jos veikia, su prastai poliruotu lęšiu mums nepavyks matyti aiškiai. Norėdami įsiskverbti į proto ir kūno prigimtį, turime surinkti visus savo resursus ir sutelkti savo protą. Būtent taip ir padarė Buda: jis sėdėjo po medžiu, sutelkė mintis ir žiūrėjo į vidinę erdvę.
Išmintis
Sutelkimo ir dėmesio pagrindu sukuriamas trečiasis pabudimo aspektas: regėjimo aiškumas ir išminties ugdymas.
Gyvenime daug ko nepastebime. Esame per daug užsiėmę, kad pamatytume, pamiršome arba net nežinome, kad turime gebėjimą matyti pasaulį skirtingais būdais. Nuoseklus kūno, širdies ir proto stebėjimas gali paskatinti išminties augimą. Išmintis kyla iš tiesioginio stebėjimo. Pradžioje mokomės, kaip kokybiškai gyventi dabarties akimirkoje, neklaidžiojant analizuojančio proto planuose, prisiminimuose ir diskusijose. Su laiku atrandame didžiulį skirtumą tarp dėmesingai išgerto puodelio arbatos ir puodelio arbatos, išgerto galvojant apie dar penkis dalykus. Yra didelis skirtumas, ar vaikštom po mišką ir esam miške, o vaikštome ir visą laiką galvoti apie tai, ką gaminsime vakarienei, ar kuriame istoriją instagramui apie tai, kokį puikų pasivaikščiojimą miške turėjome. Tik būdami esatyje, nutilus vidiniam triukšmui, galime atsakyti į esminius širdies klausimus, per tylų tiesos pažinimą.
Stebėjimas
Išmintis auga iš mūsų aiškaus matymo. Matymo, kaip atsiranda ir praeina mūsų patirtis; kaip mes su ja esame susiję, kaip mūsų kūnas ir protas yra susiję su visu mus supančiu pasauliu. Kad įžvalga atsirastų, turime stebėti, tyrinėti, pastebėti proto principus. Kada malonu, skausminga, kada iškyla ramybės ar pasitenkinimo akimirkos. Taip pat stebėti vidinį priežasties ir pasekmės dėsnio veikimą, pastovumo nebuvimą, kaip veikia prisirišimai, kada mūsų kūne ir mintyse sukuriama įtampa ir kaip kyla noras laikytis, įsikabinti. Mes galime pamatyti, kas užveria mūsų širdį ir kas ją atveria. Laikui bėgant galime atrasti naujus tylos lygmenis, šviesias vizijas ar daugybę naujų vidinių potyrių. Taip pat galime atrasti savo šešėlį ir suvokti baimes, skausmą ir gilius jausmus, kuriuos ilgai savo gyvenime slopinome. Be šių, mūsų stebėjimas gali atvesti prie esminių klausimų apie mūsų pačių prigimtį. Jei viskas, ką matome, nuolatos keičiasi, ką šiame procese galime atpažinti kaip save patį? Galime pamatyti kokias sąvokas ar kūno įvaizdį, bei gilų savęs pojūtį laikome „aš“ arba „mano“. Ko pasėkoje pradedame kvestionuoti visą šią struktūrą. Ir galbūt gilioje tyloje galime pasiekti tai, kas peržengia mūsų ribotą savęs suvokimą, ir mes patiriame tylą, būtį. Išmintis nėra viena kažkokia konkreti patirtis, tai ir ne idėjų ar žinių, kurias reikia kažkaip rinkti, serija.
Įžvalgos meditacija – tai nuolatinis nuoširdus ir atviras atradimų kelias, kuris atsiveria sąmoningai išgyvenant kiekvieną akimirką. Tai paprasta ir tiesioginė, be jokių pribumbasų ar padailinimų, meditacijos forma. Tikroji įžvalgos meditacijos praktika turi vienintelį tikslą: padėti pagrindus harmoningam mūsų veiksmui, kuris kyla iš tiesioginio stebėjimo.
Įsisavinę šios praktikos būdą ir supratę, kad visas gyvenimas gali būti meditacija ir nuolatinis pabudimo procesas, belieka padaryti vieną mažą dalyką. Turime pradėti praktikuoti.
Budizmo istorija JAV:
https://www.people.vcu.edu/~dbromley/undergraduate/spiritualCommunity/BuddhismInAmericaTimeline.html