Pokalbis su Meistru. Kartą moteris atėjo pas Meistrą.
– Jaučiuosi šlykščiai, viskas erzina, nebesusikalbu net savo šeimoje. Jaučiuosi beviltiškai, svyra rankos. 
Meistras apsidairė aplink, paėmė šalia stovėjusius afrikietiškus būgnus ir pastūmė juos link moters.
– Imkite juos, dovanoju. Kasdien sėdėkite ir dviem savo pirštais muškite per būgnus, sakydama: God and Me, Me and God…
– Kiek ilgai tą turiu daryti, kad pagerėtų? – paklausė moteris.
– 6 mėnesius, kasdien – atsakė meistras.
– Nesąmonė – nusivylusius balsu atsakė moteris. O jeigu tai neveiks? Kam taip ilgai daryti kažką, kame nematau prasmės?
–  Pasirašome kontraktą. Kasdien mušite būgną. Jeigu tai nesuveiks, skambinate man. Jeigu suveiks, niekada man daugiau neskambinkite. 

Moteris išėjo ir sąžiningai darė taip, kaip meistras liepė -sėdėjo namuose ir dviem pirštas mušė būgnus, kartodama: God and Me, Me and God.
– Tu gerai jautiesi- tai sveikintina. Tačiau kokia nesąmonė pastoviai tuos būgnus mušti, kaip kokia valkata gatvėje sėdi čia.. -po kurio laiko pratarė moteriai jos vyras.
– Žinok man čia meistras taip liepė – atsakė moteris.
Jie susiginčijo…
– Aš jaučiuosi geriau, aš atsipalaidavau. Ir leisk man tai tęsti – atšovė moteris.
Vyras pasimetė ir jau laukė kol moteris švystels į jį būgnus ar dar kažką pasitaikiusį po ranka, kaip jau tęsėsi daugelį metų. Šįkart taip nenutiko. 
Moteris užsispyrusi mušė būgnus toliau, namai buvo nebetvarkomi, vyrui teko pašalinti dali baldų, kilimus, nes jis neišgalėjo mokėti už namų valymą. Moteris ten pat, kur mušė būgnus, valgė ir miegojo. 
***
Praėjus trims mėnesiams, Meistras sulaukė skambučio.
– Čia aš, būgnų moteris – išgirdo ragelyje moterišką balsą.
– Kokia dar būgnų moteris, puikiai žinodamas kas skambina – pasakė meistras.
– Jūs man davėte afrikietiškus būgnus ir liepėte juos kasdien mušti. 
Moteris papasakojo savo istoriją.
– Jūs nurimote -po istorijos pasakojimo pastebėjo Meistras.
– Ačiū jums. Žinokite, jūs ne būgnus davėte, jūs davėte man Dievą. Tik man atrodo, sakinys God and Me, Me and God.. nėra pilnas. Kokie žodžiai seka toliau?
– God and Me, Me and God are One – toks pilnas sakinys, -tarė Meistras.
– Ačiū. Aš atsiminsiu.
– Pakartokite- paprašė meistras.
Nepatikėsite, ji pakartojo.
– Ar tai viskas, ką man reikia žinoti? – dar kartą perklausė moteris.
– Taip. Ir jau pirmą kartą prašiau jūsų neskambinkite, nerašykite ir neieškokite manęs. Kai jūs ir Dievas, Dievas ir jūs esate vienas – jums manęs nereikia. O dabar neglostykite mano Ego. Aš žinau tik mažą tiesą. Kai kūnas, protas ir siela susilieja- tai vadinama Kirtan. Kir- ranka. Taan – kūnas. Kad siela būtų laiminga, tereikia Kirtan.
Kirtan- tai dieviškumo, susiliejimo su Kūrėju, savo aukštesniuoju Aš,  kelias.
Kai norėsite patirti Kūrėją, skirkite laiko sau. Jeigu jums trūks žinių kaip tą daryti, ir jūs negalėsite jogintis, teisingai kvėpuoti, ar medituoti, jūs vis dar galėsite dainuoti. Jeigu nutiks taip, kad negalėsite dainuoti, dar vis galėsite klausytis…o jeigu ir klausytis negalėsite, ir tada vis dar galėsite stebėtis, stebėti save, matyti širdimi kelią link Kūrėjo. Tai ir bus tas sielos maistas, patirtis.

Žmonės serga įvairiomis ligomis, dažnai net nežinodami, kas vyksta kūne. Jie nežino kaip tai gydyti, kokiais vaistais. Tačiau visa, kas mes iš tikrųjų esame – tai tik atomai, sielos atomai. Sielai reikia dėmesio, mylimojo meilės. Siela nežino, kiek žmogus uždirba būdamas daktaru, advokatu, šlavėju ar verslininku. Siela – tai avelė, besigananti slėnyje, kuriai reikia tik žolės. Sielai žolė- tai ryšys su Kūrėju. Apgaudinėjate save, siūlydami sielai pakaitalus, apskaičiuotus protu. Siela žino ko jai reikia. Kasdien, kiekvieną dieną jai reikia meilės, dėmesio, pakylėjimo, ir tik kasdien ją puoselėjant žmoguje pradeda dygti sąmoningumo daigeliai.
 ***
– O kas ta siela, apie kurią jūs čia vis kalbate ir kalbate- paklausė mokiniai Miestro.
– Ji po jūsų purvinais batais. Jūsų Ego toks išsipūtęs, kad siela paspausta po juo, po padu.
Jeigu žmogus sako: velniai nematė tos sielos, tai jūsų laimė jums sako tą patį: velniai nematė jūsų laimės. Žmogus renkasi, tu renkiesi. Sielai reikia maisto, ji kenčia nuo hipoglikemijos. Žmogus apleidžia savo sielą, palikdama ją dusti vienatvės kančioje. kai žmogui sielos apleidimas grįžta atgal ligomis, neurozėmis, nerimu, ir dar bala žino kuo, tik tada žmogus kreipiasi pagalbos į išorę, vietoj to, kad ieškotų atsakymų viduje.
– Viduje yra Dharma, išorėje veikia Karma.

Pasirinkimo galimybė visada priklauso žmogui.
Su meile,
Eglė Joana