Nuo viduramžių, kai inkvizicijos laužuose buvo nukankinta tūkstančiai moterų, apie raganų medžiokles sklando nemažai mistinių istorijų. Vieni tvirtina, kad dauguma pražudytųjų viso labo buvo vaistininkės ir žolininkės, nekaltai nukentėjusios nuo žiaurių viduramžių tamsuolių. Kiti cituoja Bibliją, kurios Išėjimo knygoje nurodyta: „Nepaliksi kerėtojos gyvos“.
Biblijoje, Senojo Testamento Kunigų knygoje, tiesiai sakoma kerėtojus bausti mirtimi – „Vyrai ar moterys, iššaukiantys dvasias ar užsiimantys kerėjimu, bus nubausti mirtimi. Jie turi būti užmušti akmenimis – jų kraujo kaltė kris ant jų pačių“ (20:27).
Net XXI amžiuje yra žmonių, tikinčių raganavimu, o ką ir kalbėti apie XVI-XVIII amžių.
Lietuvoje raganos plukdytos, nes tikėta, kad moteris, tapdama ragana, atsisako krikšto, tad vanduo jos „nepriims“; degintos jau net XVI amžiaus pirmoje pusėje.
Tikrai raganai, be sutarties su velniu, kenkiamųjų burtų, dalyvavimo raganų puotoje, buvo priskirtas ir gebėjimas skraidyti. Kankindami teisėjai išreikalaudavo prisipažinimo ir apie gebėjimą skraidyti. Kankinimai pas mus buvo pusiau humaniški, labai jau tokie nebaisūs – sąnarių tampymas, laužymas, deginimas žvake. Reta ragana galėdavo iškentėti tokias kančias, tėra žinomi vos keli atvejai, kai moterys neprisipažino raganavusios. Bet ir tuomet jų likimas dažnai būdavo liūdnas – kankintojai pareikšdavo, kad įtariamoji neprisipažino, nes ištverti skausmą jai padėjo Šėtonas.
Dažniausia bausmė raganoms būdavo laužas. Jei ragana prisipažindavo, jai suteikdavo „malonę“: prieš sudegindamas budelis ją pasmaugdavo, kad mirtis būtų ne tokia skausminga.
Piktąją kerėtoją, dar buvo galima atpažinti pagal ypatingas žymes ant kūno, tad inkvizitoriai nesidrovėdami išrengdavo įtariamąsias ir imdavosi atidžiai jų ieškoti. „Velnio žymėmis“ paprastai pripažindavo keistos formos apgamus, įbrėžimus ir pan. Taip pat manyta, kad raganos nejautrios skausmui ir jei, pavyzdžiui, jai susmeigsi adatą, ši nieko nepajus. Raganavimas buvo laikomas kriminaliniu nusikaltimu – taip yra nurodyta Trečiajame Lietuvos Statute. Pagrindiniu dokumentu, kuriuo vadovavosi raganų medžiotojai, buvo garsusis „Raganų kūjis“, dviejų inkvizitorių parašytas maždaug 1487 m. Šioje knygoje smulkiai aprašyta, kaip atpažinti raganas, kokiais būdais išgauti jų prisipažinimą ir kaip jas bausti.
Turimais duomenimis, mažiausiai 100 tūkst. moterų buvo apkaltintos ir patyrė įvairių kankinimų. Iš jų apie 50-70 tūkst. buvo gyvos sudegintos, pakartos ar kitaip nužudytos.
„Raganų teismai vyko ir katalikiškose, ir protestantiškose, ir stačiatikiškose bendruomenėse. Tais laikais užtekdavo vieno kito liudytojo – taip, mačiau, kad gydė, mačiau, kad blogiau pasijuto, ir pan.
Barbara Zdunk buvo sudeginta 1811 Lenkijoje, Bridget Cleary, inicijavus apkaltos procesą jos vyrui už raganavimą, 1895 m. buvo nužudyta Airijoje. Peržvelgus pastarųjų metų juodąją kroniką, galima rasti visai nesenų faktų, liudijančių raganavimą. 1981 m. Meksikoje minia tikinčiųjų akmenimis užmėtė moterį, apkaltintą užkeikimu prišaukusią pasikėsinimą į tuometinį popiežių Joną Paulių II.
Kiek tiesos yra visose raganiškose istorijose, žino tik pačios raganos.
Aš pati rezonuoju su feministine teorija, kad pradžioje Dievas sukūrė erdvę, Moterį ir į ją įsodino tašką – Vyrą.
Vyriškos lyties kūdikis gimdamas išeina iš gimdos, erdvės, apvalkalo ir visą savo gyvenimą jos ilgisi, nes jaučiasi atskirtas. Moteris gimdama nuo nieko neatsiskiria, nes ji pati ir yra tas apvalkalas, erdvė. Augdamos ir auklėjamos arba kitaip tariant, varžomos visuomenėje priimtinomis elgesio normomis, mergaitės ir moterys pradeda bijoti pačios savęs. Bijoti Moters – gamtos, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kiekviena suaugusi Moteris jaučiasi nuoga, nesaugi. Savo nuogumą ji nesąmoningai pridenginėja drabužiais, papuošalais. Tuo tarpu vyrai šį Moters pažeidžiamumą pavertė mados ir seksualinių poreikių tenkinimo industrija.
Vyrai tuo pačiu nesąmoningai kuria sau dirbtinį apvalkalą apsistatydami moterimis ar pastatydami namus ir į juos parvesdami moterį. Būtent vyrai ir jais patikėję moterys bando įpiršti mintį, kad namuose Moteriai yra „saugu“. Taip vyrai susikūrė iliuzinį pirmapradį apvalkalą, nuo kurio jie buvo atskirti gimdami ir kuris yra vienintelis jų ilgesys.
Palikime „saugios” moters istoriją istorijai, Vedoms ir dar bala žino kam, ką sukūrė vyrai.
Moterys, sugrįžkime prie savo šaknų. Būti ragana reiškia pažinti gamtą, visada prisiminti, kad mes ir esame pati gamta, išmanyti gamtos galias, matyti kas nematoma, sakyti tai, kas yra tiesa, ginti savo, kaip moters teises į savo seksualumą, o pažvelgus į kito žmogaus akis sugebėti pamatyti jo sielą.
Tokias galias turi kiekviena paprasta moteris.
Iliustracijai panaudotas tapytojo Arthur Wardle paveikslas.
