HUKAM (Įsakymas)
Sakyk, ar Žmogaus galioje įvykių lemtis?

 Tik Kūrėjo galioje priversti įvykius įvykti taip, ką Jis nori, kad jie būtų įvykdyti.
Jei tik žmogus turėtų galią, jis viską pasisavintų.
Dėl to žmogus gali atlikti tik tai, ko nori Kūrėjas.
Nežinodamas to, žmogus gyvena iliuzijoje.
Nes jei jis žinotų, argi jis neišgelbėtų savęs?
Bet apimtas abejonių, žmogus klaidžioja visomis kryptimis,
Skubėdamas pirmyn, siekia pažinti Žemynus.
Tačiau, kai iš savo Gailestingumo Kūrėjas suteikia žmogui savo meilę,
Žmogus pasineria į Nam praktiką.
***
Kundalini jogos grožis tame, kad galime paprasčiausiai sėdėdami, fiksuotis į kvėpavimą ir susireguliuojame protą. Mūsų elektromagnetinis laukas tampa stiprus, mes skirtingai emociškai elgiamės. Galime žaisti sąmoningai kito žmogaus emocinius žaidimus, galime nuspęsti atsijungti nuo jų lauko. Bet už viso to yra gilesnė prasmė.

Taip kaip žmogus, kuris jaučiasi nusikaltęs, ateina pas kunigą išpažinties. Ir dėl to, kad tiki kunigu, išeina su palengvėjimu, kad jam yra atleista, taip ir mūsų psichika veikia. Tiek kiek mumyse yra tikėjimo Sat Naam, Guru, Mokytoju, šventraščiais – tiek mes ir išsilaisviname, sakykim sėdėdami rytinėje meditacijoje ir perrašydami nuolatos vaizdinius galvoje, kurie mus vargina. Taip vyksta treniruotė – proto treniruotė. Mes turime kelrodį, arba dar kitaip sakant- mums svarbu savo magnetinį lauką suderinti su didesniu magnetiniu lauku. (kaip veikia šventos vietos, kuriuose lankomės- mes turime suderinti dažnius, magnetinį lauką, kad pajaustume aplinką).

Jogos tekstuose įvardinami mažiausiai 3 vidinės švaros metodai: džapa, tapa ir sandžam(sanjam).
Džapa yra pakartojimas. Tapa yra centrinio impulso karštis. Sandžam – tai susiliejimas per simran – meditaciją labai lėtai ir sąmoningai kvėpuojant. Kartodami mantrą mes auginame proto ištvermę – diena iš dienos. Atlikdami praktiką – auginame gebėjimą nesikabinti į senus įporčius, juos pastebėti, pastebėti savo reaktyvumą, išbūti šioje akimirkoje. Ir susitelkimas į akimirką nenutinka automatiškai – tai nutinka tik nuolatinės treniruotės dėka. Yra sportininkai mėgėjai ir yra aukšto meistriškumo sportininkai. Sakyčiau esam jogai, jogai mėgėjai, judantys (tikėtina) į profesionalų lygą.

Pasiekus vidinę švarą keliaujame praktikoje per tris  prabudimo stadija:
Sadhana(ne kaip asmeninė praktika)- kaip disciplinos lygmuo. Savęs koregavimas, nuolatinis perkonstravimas. Ieškojimas ryšio su Aukštesnėmis jėgomis, Aukštesniuoju aš, pasitikėjimo vidine intuicija ugdymas. Pastebim tuos įpročius, mintis, reakcijas  kurios mums savyje nepatinka, kartojasi – ir dirbam. Mažais žingsneliais. Tai sąmoningas darbas- automatiškai jis nevyksta. Mes ruošiame save Aukštesnių virpesių energijos priėmimui. Buvo Meistrų iš Rytų, kurie žadėjo vakariečiams, kad pabudimą pasieks visi per 6 metus, bet jau prabėgo virš 50 metų ir masiškai prabudimo reiškinys neįvyko.

Ką svarbu žinoti.

Mūsų susiformavusias praeityje baimes labiausiai trigerina rutina – kai mes tą pačią praktiką kartojame kiekvieną rytą, tuo pačiu metu, reguliariai. Gyvenime baimės pasireiškia savo įprastomis aplinkybėmis. Meditacijos metu baimės iškyla mūsų pačių sukurtame žaidimų lauke, sumanipuliuotoje, sužaidybintoje scenoje, kurioje mes galime suvaldyti baimes, nes jos kaskart pakliūna į nežinomą situaciją, lyg vaikas pirmą kartą sniegą pamatęs.

Aradhana  – požiūris į gyvenimą. Ketinimas – Antras disciplinos lygmuo. Naujai suformuotas požiūris įprotis, gali pasiekti pasąmonę. Man gera ir mane traukia atsisėsti į rytinę praktiką.
Esminis momentas – pasąmonė, kuri valdo daugaiu nei 80% mūsų visų reakcijų, pagaliau yra pasiruošusi palaikyti mūsų praktiką ir sąmoningumą, pastabumą. Ji pripažįsta šioje stadijoje, kad Aukštesnysis Aš egzistuoja.

Kaip atpažinti, kad perėjome į Aradhana stadiją? Pabundame į praktiką be žadintuvo. Šioje stadijoje protas yra ypatingai aktyvus. Mes susiduriame su iššūkiais, su kuriais jau galime darbuotis: galime bendradarbiauti su protu ir klausti: are esi pasiruošęs veikti sąmoningai ir atrasti naujus kelius ar žaisi atsibodusius vaidmenis?

Tačiau ir šioje stadijoje ateina laikas, kai mus vėl ištinka miegas, nuovargis, dingsta motyvacija. Nes jau buvo taip gerai, kad niekur nesinori eiti toliau. Kaip kalnuose – išeinate į plato- vaizdas kerintis, o toliau tik  siaura perėja ir visai nesinori eiti ten, kur sniegas, ledas, šaltis. Pastebime, kad praktika tapo mechanine, kartojame bile kad kartoti, beveik miegame. Šiame etape tik vidinis ketinimas, ryšys su Nam, gali mus vesti pirmyn. Ir kažkuriuo metu, jausmai vėl ims palaikyti praktiką. Užsimegs ryšys su begalybe.

Prabhupati – ryšys su Begalybe jau palaikomas, tai atrama praktikos. Užsimezga ryšys su Kuriančia nuolat Šaltiniu, Dievu, Srautu – ir niekas nebeįtakoja mūsų: nei pinigai, nei karjera, nei seksas, nei asmeniniai pasiekimai. Tiesiog viskas yra nei prieš kažką, nei už kažką. Harmonija – nebėra vidinio konflikto tarp subasmenybių ir šešėlio. Niekas viduje nekovoja dėl scenos. Mes ilsimės savo pragmatiškame, subtiliame Neutraliame prote. Jaučiame skausmą, jaučiame džiaugsmą, bet tuo pačiu metu ilsimės. Ketinimai ir veiksmai sutampa, nėra atotrūkio tarp mūsų vidinių ketinimų ir išorinių veiksmų, nebereikia vaidinti, apsimesti. Tokia yra Dievo Kūrėjo įvaldymo stadija- savirealizacija. Paprasta, tvirta ir aiški pozicija ląstelės lygmenyje – pasitikime savo mintimis, ketinimais, žodžiais ir veiksmais.

Tai kas nematoma(tamsioji pusė, kurią slepiame), komfortiškai teka su šviesiąja(tai ką rodome) pusėmis


Siela ir protas apsijungia begalinėje atjautoje, Dharmoje, Harmonijoje, Balanse. Atjauta duoda galimybę atleisti kas neatleidžiama. Mes visiškai atsiduodame Kūrėjui, Dievui, savo sielos Begalybei  – esame pasiruošę kiekvieną akimirką palikti savo kūną ir šį pasaulį bei persikūnyti.